Mūsų galaktikos centre aptiktos dvi paslaptingos struktūros – Šaktė ir Šiva: kas tai?

Kaip ir kiekviena galaktika, Paukščių Takas per gyvenimą patyrė ne vieną susiliejimą su kaimynėmis. Paskutinis reikšmingas susiliejimas įvyko prieš maždaug 10 milijardų metų, taigi iki šių dienų prarytųjų galaktikų likučiai turėjo išsimaišyti neatpažįstamai. Bet ar tikrai?

Prieš šešerius metus, nagrinėjant Paukščių Tako halo žvaigždes, aptikta didelė jų grupė, judanti panašiais greičiais. Pavadinta „Gaja-Enceladu“ arba „Gajos dešrele“ dėl greičių skirstinio formos, grupė greičiausiai sudaryta iš paskutinio susiliejimo metu Galaktiką pasiekusių žvaigždžių, kurių orbitos vis dar išlaiko šiokį tokį panašumą.

Dabar atrasti dar dviejų, ankstesnių, Paukščių Tako ingredientų pėdsakai. Panašiai kaip ir Gajos dešrelė, naujai atrastos struktūros matomos nagrinėjant žvaigždžių orbitų parametrus, o ne tiesiog padėtis erdvėje. Abi grupės juda aplink Galaktikos centrą ta pačia kryptimi, kaip Saulė, tačiau kiek lėčiau, nei disko žvaigždės; jų orbitos sutelktos arčiau centro, nei Saulės orbita.

Kiekvieną jų sudaro apie 10 milijonų žvaigždžių – nors ir nedidelė, bet pastebima Paukščių Tako dalis. Bet žvelgiant vien į orbitas, struktūrų pamatyti nepavyks; jos išryškėja tik atsižvelgus ir į metalingumą.

Taip vadinama cheminių elementų, sunkesnių už helį, gausa žvaigždės spektre. Naujųjų struktūrų, kurios pavadintos dviejų induizmo dievų, Šaktės ir Šivos, vardais, metalingumas 10-300 kartų mažesnis, nei Saulės.

Nors jų cheminė sudėtis bendrai paėmus primena kai kurių anksti susiformavusių Paukščių Tako dalių sandarą, tai nebūtinai prieštarauja išorinės kilmės hipotezei. Paprasčiausiai gali būti, jog galaktikos, iš kurių dabar teliko Šaktė ir Šiva, pirmąsias žvaigždes suformavo anksti ir sparčiai, o tai, ką matome čia, yra antroji karta, kuri nelabai būdinga mažoms galaktikoms ankstyvoje Visatoje.

Tiesa, tyrimo autoriai neatmeta tikimybės, jog šias struktūras suformavo Paukščių Tako skersė – pailga žvaigždžių struktūra, kertanti Galaktikos centrą. Jos gravitacija gali „sustumti“ žvaigždžių orbitas į gana panašias tarpusavyje – taip atsiranda struktūros, primenančios naujai atrastąsias.

Visgi labiau tikėtinas atrodo scenarijus, kad Šaktė ir Šiva yra seniausių į Paukščių Taką įkritusių palydovinių galaktikų palikimas. Tokie atradimai padeda suprasti tiek Paukščių Tako istoriją, tiek apskritai didelių galaktikų augimo proceso detales.

Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.