Astronomams pavyko pastebėti keletą smulkesnių sprogimų, kurie atvedė iki klasikinės novos sprogimo – vienos iš paskutinių stadijų baltosios nykštukės gyvenime. Baltąja nykštuke tampa žvaigždės, kurios sudegina beveik visą savo branduolinį kurą ir dėl to susitraukia iki planetos dydžio.
Varšuvos universiteto mokslininkų stebėta žvaigždė „V1213 Cen“, dar pavadinta „Nova Centauri 2009“, sprogo prieš septynis metus, tačiau astronomai turėjo progą stebėti jos evoliuciją nuo 2003 metų. Mokslininkams tai buvo puiki proga suprasti, kaip elgiasi tokio tipo žvaigždė prieš sprogimą, sprogimo metu – kai ji tampa klasikine nova, bei po sprogimo.
Klasikinės novos dažniausiai atsiranda dvinarėse žvaigždžių sistemose, kuriose dviejų žvaigždžių pora sukasi apie bendrą masių centrą. Baltoji nykštukė ir kita mažesnė žvaigždė sukasi tokiame kosminiame „šokyje“, kol nykštukė dėl didesnės masės ir stipresnės gravitacijos nuo mažesniosios savo „sesės“ nusiurbinėja vandenilį.
Šios dujos kaupiasi nykštukės paviršiuje, kol dėl branduolinės sintezės įvyksta didelis sprogimas. Skirtingai nei daug ryškesni supernovų sprogimai, kurie dažniausiai ženklina žvaigždės mirtį, novos sprogimas nebūtinai sunaikina jį sukėlusias žvaižgdes.
„Novų sprogimai yra vieni dažniausių ir ryškiausių reiškinių mūsų galaktikoje ir šiuos astronominius įvykius galima stebėti net ir plika akimi“, – sako astronomas Przemek Mroz, tyrinėjęs „Nova Centauri“ sprogimą. Kelis metus prieš didįjį šios novos sprogimą, mokslininkai stebėjo daug mažesnių užsiliepsnojimų, kuriuos jie vadina nykštukinėmis novomis.
Šie sprogimai nevyksta žvaigždės paviršiuje, bet jos akreciniame diske – suplotos formos besisukančiame dujų debesyje, sudarytame iš dujų, kurias baltoji nykštukė nusiurbinėja nuo savo mažesnės „sesės“. Mažesni sprogimai įvyksta tada, kai į nykštukės „atmosferą“ patenka didesnis kiekis dujų – šio proceso tyrimai leis ateityje mokslininkams geriau prognozuoti novų sprogimus.
„Nova Centauri“ stebėjimų rezultatai patvirtino hibernuojančios (snaudžiančios) novos hipotezę, teigiančią, kad po didžiojo novos sprogimo stipriai padidėja nuo kitos dvinarės sistemos žvaigždės nusiurbiamas dujų kiekis, kuris po to kelis milijonus metų vis mažėja. Tada žvaigždė pereina į taip vadinamą hibernacijos (snaudulio) stadiją, kuri tęsiasi iki kito novos sprogimo. Šiuos tyrimus atliko Varšuvos universiteto mokslininkai OGLE (Optical Gravitational Lensing Experiment; Optinis gravitacinio lęšiavimo eksperimentas) projekte, kuris sėkmingai veikia nuo 1992 metų.
Novos pavadinimas kilo dar 1572 metais, kai danų astronomas Tycho Brahe danguje pastebėjo „naują“ žvaižgdę, ryškesnę už Venerą – mokslininkas ją pavadino stella nova. Iš tiesų, tai nebuvo nauja žvaigždė – ji visada buvo toje dangaus vietoje, tiesiog T. Brahe neturėjo tinkamo teleskopo, kuriuo jis būtų galėjęs stebėti mažesnio ryškumo žvaigždę, kol ji netapo daug ryškesne nova.
