Šis kadras buvo užfiksuotas 1952 m. vykdyto „Tumbler-Snapper“ branduolinio bandymo metu. Šie vienkartiniai fotoaparatai, kuriuos statydavo už maždaug 10 km nuo sprogimo epicentro, nufotografuodavo tai, kas vyksta 0,0000001 sekundės dalį po branduolinio užtaiso detonavimo. Tokio fotoaparato ekspozicijos trukmė – dešimt nanosekundžių.
Nuotraukoje užfiksuota akimirka, kai branduolinio sprogimo ugnies kamuolio skersmuo siekia tik 30 metrų, tačiau jo temperatūra yra triskart aukštesnė už Saulės paviršiaus temperatūrą.
Technologijų, kurios leistų fotoaparatams veikti tokia sparta, jog būtų įmanoma nufotografuoti ir antrą tokio sprogimo kadrą, dar nebuvo. Todėl kariškiai vienos bombos sprogdinimą fotografuodavo dešimčia fotoaparatų.
Fotoaparatą „Rapatronic“ išrado Masačiusetso technologijų universiteto (MIT) elektros inžinerijos profesorius Haroldas Eugene'as Edgertonas, pravarde Daktaras („Doc“). Šis žmogus buvo itin didelės spartos fotografijos pradininkas, siekdavęs užfiksuoti tokius kadrus, kokių įprasti to laikmečio fotoaparatai užfiksuoti nespėdavo (pavyzdžiui, baliono sprogimo momentą ar akimirką, kai kulka pasiekia taikinį).
„Atominį“ fotoaparatą „Rapatronic“ H. J. Edgertonas sukonstravo apie 1944-uosius, pagal specialų JAV vyriausybės užsakymą. Ypatingos fotografijos leido pamatyti, kaip atrodo pirmoji atominio sprogimo akimirka. „Rapatronic“ kadrai atskleidė nereguliarų „dėmėtumą“, dėl nevienodo apvalkalo (korpuso) tankio. „Atominėse“ nuotraukose buvo pastebėtas ir vadinamasis „virvių efektas“ (angl. – „rope trick effect“) – iš sprogimo epicentro dugno kartais nusidriekdavo keistos ataugos. Tai buvo ne kas kita, o akimoju išgaruojantys bokštelio atramos kabeliai.
