Įspūdingo parko savininkas – Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius Statys Juknevičius. 1962-aisiais jis baigė Lietuvos veterinarijos akademiją ir įgijo zootechniko specialybę. O 1964 m. savo tėvų žemėje pasodino pirmuosius medžius: baltąją eglę, sibirinį kėnį, amūrinį kamštenį, melsvąją pocūgę.
Iki 1975 m. S.Juknevičius pasodino apie 600 įvairių medžių ir krūmų, deja, daug jų suniokojo žvėrys: stirnos, šernai, briedžiai. Tačiau dendrologiniam parkui buvo lemta atgimti. Įdomu, kad prie to prisidėjo ir žurnalistas Aleksandras Kezys. 1985 m. gruodžio 8 d. „Tiesoje“ jis paskelbė straipsnį „Šilkmedis Beržote“, kuriame svarstė, kaip apsaugoti vertingus medžius ir krūmus. Tuo metu jų įvairovė Lietuvoje dar buvo nedidelė.
S.Juknevičius meilę medžiams paveldėjo iš savo tėvo Antano. Šis iš užsienio atvežtus medžius sodino pertvarkomame 17,2 ha ploto Terespolio dvaro parke (Kėdainių r.).
Veisdamas dendrologinį parką, S.Juknevičius aplankė kone visus Lietuvos dvarų parkus, botanikos sodus. Buvo nuvykęs į Kijevo, Minsko botanikos sodus. Sukardamas per 15 tūkst. km lėktuvu, daug medžių ir krūmų sėklų parsivežė iš Tolimųjų Rytų. Sėklų siuntos dendrologo mėgėjo adresu keliaudavo iš daugelio pasaulio botanikos sodų.
Sodino ne bet kaip
Medžiai ir krūmai Beržoto dendroparke susodinti nesilaikant botaninio klasifikavimo. Taip siekta nors iš dalies išvengti intensyvaus ligų plitimo ir išsaugoti rūšių atstovus. Profesorius pripažįsta, kad kaupiamus sumedėjusius augalus svarbu gerai pažinti, ypač formuojant atskirų augalų grupes. Žoliniai augalai pakenčia persodinimą, tačiau iš vienos vietos į kitą kilnojami medžiai ir krūmai skursta. Perkeltus medelius ir krūmus tenka dažnai laistyti, tręšti.
Dendrologino parko savininkas pastebėjo, kad daugelio rūšių medžiai nemėgsta beržo kaimynystės (nebent alksniai drėgnose vietose). Želdynuose šį medį geriau sodinti su eglėmis, pušimis, tačiau išlaikant optimalų atstumą. Su ąžuolu puikiai draugauja klevai, magnolijos, hamameliai, daugelis kitų medžių ir krūmų rūšių. Mažai kas gali augti po klevais, uosiais. Rododendrai klesti po pušimis. Alksniai ir ąžuolai gerina dirvožemį, taigi sukuria palankesnes sąlygas kitoms rūšims.
Prof. S.Juknevičiaus parke medžiai susodinti atsižvelgiant į vienų augalų poveikį kitiems (alelopatinį poveikį). Dėl to jie išlieka stipresni, dekoratyvūs.
Augalų įvairovė
Privačiame Beržoto dendroparke daugiausia erškėtinių šeimos atstovų: net 84 rūšys iš 24 genčių, iš viso – net 162 taksonai (botaniniu taksonu vadinama bet kuri gimininga augalų grupė: klasė, eilė, šeima, gentis, rūšis, porūšis, varietetas, forma – red.).
Gausi ir klevinių šeima (58 taksonai): cukrinis klevas, Zyboldo klevas, žaliažievis klevas. Pastarasis akį patraukia žalia kamieno spalva, pamarginta baltomis vertikaliomis juostomis. Rudenį šio klevo lapai nusispalvina geltonai. Malonus akiai uosialapis klevas „Auratum“ (forma 1892 m. išvesta Vokietijoje, o 1901 m. Karališkosios sodininkystės draugijos įvertinta apdovanojimu): pavasarį išsprogę lapai būna aukso geltonumo, vėliau tampa žalsvi. Patrauklus ir Zyboldo klevas: rudenį jo lapai nusidažo ryškiai raudona spalva.
Dendroparke gausiai atstovaujama ir magnolijų gentis. Augalų sistematikos tėvas Linėjus šiuos medžius pavadino prancūzų botaniko Pjero Magnolo (1638–1715) garbei. Žydinčios magnolijos laikomos vienais iš gražiausių medžių.
Gausu liepų genties atstovių: skirtingai karpytais lapais didžialapė liepa, dviejų metrų aukščio mongolinė liepa, grakščioji, Moltkės, amerikinė ir kt. Gerai auga kaštonai, grožiu ypač išsiskiria raudonžiedis ir geltonžiedis kaštonai.
Plačioje beržų gentyje (22 taksonai) galima pamatyti beržą ir glausta, ir žemyn svyrančia laja. Juodasis beržas – vienas iš medžių, geriausiai pakeliančių drėgnas augavietes. Kartais jis dar vadinamas upių beržu. Jaunos juodojo beržo žievės spalva būna šviesiai rožinė, medžiui bręstant ji ruduoja ir pleišėja. Mediena labai kieta. Į Beržoto dendroparką beržai atkeliavo iš Tolimųjų Rytų, Blagoveščensko.
Beržoto dendroparke auga net 9 augalai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą: europinis kukmedis, beržas keružis, liekninis beržas, gulsčiasis karklas, laplandinis karklas, bekotis ąžuolas, gebenė lipikė, dygioji slyva.
Žmonių sielos poreikiams tenkinti
Daugiausia žalos medžiams ir krūmams padaro šalnos, sausros, ligos ir kenkėjai. Kiekvienas kolekcininkas rizikuoja prarasti iš svetur atsivežtą augalą, nes nėra gerai žinoma, kaip jis išlaikys visas negandas.
Tačiau didžiausia kliūtis medeliams aklimatizuotis Lietuvos teritorijoje – šaltis. Kaip teigia S.Juknevičius, šalta ir ilga 2003 m. žiema nepadarė tokių didelių nuostolių, kokių galima buvo laukti. Iš dalies nukentėjo apie 12 proc., žuvo 2 proc. dendroparko augalų. Tą žiemą labiausiai nukentėjo europinis kukmedis, didžioji tuja, korėjinis kėnis, paprastasis buksmedis. Vis dėlto daugelis dendroparko augalų peržiemojo puikiai.
Apie savo parką, sukurtą per kelis dešimtmečius, S.Juknevičius sako taip: „Ne vienas čia augantis augalas gali papuošti Lietuvos sodybas ir parkus – puošniosios alyvos, sterilusis putinas ir daug kitų, kuriuos jau vadiname vietiniais. Jie neišstumia vietinių ąžuolų, beržų, klevų, tik prisitaiko erdvėje, kelia žmogaus nuotaiką ir ilgina mūsų produktyvųjį amžių. Analogiški dendroparkai kuriami ne vieno žmogaus, o visų Lietuvos žmonių sielos poreikiams tenkinti“.
Vienam profesoriui gana sunku prižiūrėti tokią didelę medžių ir krūmų kolekciją. Artimiausia svajonė, kad privatus jo dendroparkas, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, būtų paskelbtas saugoma teritorija (gamtos paveldo objektu). Tuomet prie šio parko išsaugojimo, priežiūros kuo nors prisidėtų valstybinės institucijos. Galbūt dendrologo mėgėjo svajonė išsipildys jau šiais metais?
