Tuo pačiu, neabejotina vertybe ir vienu demokratijos ramsčių yra visuotinai laikomas teisės viršenybės principas, skelbiantis, jog visuomeninis gyvenimas turi neprieštarauti teisei. Tačiau kasdieniame mūsų gyvenime teisingumo taikymas tampa itin komplikuotu.
Įstatymai perrašomi, teisingumo sampratomis manipuliuojama, o teisės viršenybės principai lengvai paminami nedemokratinėse šalyse. Todėl teisė ir teisingumas nuo seniausių laikų yra vienas dažniausiai filosofijoje keliamų klausimų. Apie tai, kokie yra teisės šaltiniai ir kuo grindžiamas įstatymo autoritetas bei jo taikymas, kokios teisės ar įstatymo sampratų sąsajos su religija bei klasikinėmis Europos kultūromis kalbamės su filosofe, 2022 metų Lietuvos mokslų premijos laureate, VU Filosofijos fakulteto profesore Rita Šerpytyte.
– Klausimai apie teisę, teisingumą, įstatymą įvairiomis formomis Vakarų filosofijos tradicijoje keliami jau daugiau nei du tūkstančius metų. Kodėl Jūs nusprendėte imtis šios temos?
– Ši tema subrandinta ankstesnių mano tyrimų ir parašytų knygų. Prieš ketvertą metų publikavau savo monografiją Tikrovės spektrai. Vakarų nihilizmas tarp diagnozės ir teorijos. Ten ir gimė šio naujausio mano kartu su kolegomis VU Filosofijos fakultete vykdyto ir Lietuvos mokslo tarybos finansuoto tyrimo apie įstatymo ontologizavimą idėja. Ėmėmės įstatymo tyrinėjimo, siekdami atskleisti ir pagrįsti pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Kitaip tariant, norėjome atsakyti į klausimą – kas yra įstatymas.
Čia galėjome atsiremti į turtingą teorinių svarstymų apie įstatymą, teisę, teisingumą tradiciją. Mūsų pagrindiniai teoriniai tyrimo impulsai kilo iš vokiečių klasiko Hegelio filosofijos, klasikinio filologo Wernerio Jaegerio idėjų, šiuolaikinio italų filosofo Giorgio Agambeno filosofijos, persmelktos įstatymo paradoksais.
Bet tyrimo sumanymas buvo ir dar gilesnis bei platesnis. Įstatymą tyrinėjome ne kaip teisės ar teisės teorijos, ir net ne kaip teisės filosofijos objektą. Veikiau siekėme pagrįsti galimybę į įstatymą teoriškai pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, t.y. atskleisti pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi.
– Kodėl Jums asmeniškai svarbi ši tema? Ar teisė, įstatymas, teisingumas yra nuolatinių Jūsų filosofinių tyrinėjimų dalis?
– Egzistenciškai turbūt pati visada gyvenau tarp filosofijos ir teisės. Juk pirmiau baigiau teisės studijas, o tik vėliau apgyniau filosofijos disertaciją. Tiesa, iš teisės filosofijos. Filosofiją studijuoti norėjau visada, o teisės – niekada, todėl po mokyklos teisę ir pasirinkau atsitiktinai, paskutinę dieną, netgi akimirką. Niekada nežinojau, ką su ta teise veiksiu, nors žinojau, kad niekada nebūsiu praktikuojančia teisininke. Visgi, pradėtų mokslų nemečiau. Tikriausiai dėl kažkokio pasąmoninio noro suprasti, kas gi ta teisė yra. O tai jau filosofinis klausimas.
Taip ir atkeliavau ten kur norėjau – į filosofiją.
Manau, kad ir šiuo paskutiniu savo projektu ir ypač savo netrukus pasirodysiančia knyga Tarp Nomos ir Ius: būtiškieji profiliai sprendžiu tą patį klausimą. Tik dabar jau labiau rafinuotai: perkračiusi daugybę filosofinių koncepcijų bei teisės teorijų. Vis dėlto dabar jau matau, kad penkeri universitetinių teisės studijų metai padėjo ir mano filosofiniam žvilgsniui įdėmiau pažvelgti į įstatymo problemą.
– Jau tyrimo pradžioje, klausdami „kas yra įstatymas“ su kolegomis kėlėte hipotezę, kad „tikrasis teisės ir įstatymų pagrindas yra negatyvus“. Tokios išvados priėjote ir tyrimo finiše. Gal galėtumėte kiek paaiškinti, ką tai reiškia? Ar tai tas pat kaip sakyti, kad įstatymai neturi jokio pagrindo?
– Atsakymas į šį klausimą pakankamai paradoksalus. Atrodytų, ieškome tikrojo įstatymo pagrindo, kuris ne sykį jau filosofijos istorijoje buvo rastas. Vieni šį pagrindą matė dieviškume, kiti – prigimtiniame prote, visuomeniniame susitarime ir pan. Įprastai mąstant, įstatymo pagrindas privalo būti pozityvus, tai yra, nepajudinamas, tvirtas, toks, ant kurio statytume jau viso teisingumo pamatus.
Visgi, ta pati filosofijos istorija parodo, kad šios įstatymo pagrindo paieškos tęsiasi, mums taip ir neatsistojant ant nė vieno iš jų. Kodėl taip nutinka? Pirmiausia atkreipsiu dėmesį, kad keliant šį klausimą, tampa svarbu pastebėti skirtumą tarp įstatymo ir teisės. Savo baigiamoje rengti knygoje parodau, kad „teisė“ vartojama sinonimiškai su „įstatymu“, pirmiausia nurodė ne į ką kita, o kasdienoje veikiančių įstatymų visumą, bet ne į įstatymiškumą apskritai.
O ar esama teisės, anapus šių pozityvių, realiai veikiančių įstatymų? Koks jos ontologinis statusas? Tikrasis atsakymas, mano manymu, yra išgaunamas atskleidžiant graikiškosios teisės ar teisingumo (gr. Nomos) sampratos sąsają su lotyniškąja „įstatymo“ (lot. Ius) samprata.
Ši sąsaja liudija ne tik įstatymo ir teisės radimąsi iš „barbariškos“, iki įstatymiškos būklės, bet ir nuolatinį įstatymiškumo, teisės laikymąsi ant šių negatyvių pamatų. Tai reiškia, kad, kiekvienas mūsų, kuris taiko teisę, tai daro savarankiškai atsiremdamas ar atsiremdama į konkrečią situaciją, todėl įstatymą interpretuoja savo asmenine rizika, o ne atsiremdamas į kažkokį tvirtą, kažkieno kito suformuotą ar suteiktą „pagrindą“.
– Jūsų tyrimas turtingas kultūrinių įžvalgų: kalbate apie graikiškos ir romėniškos kultūrų įtakas šiandieniniam mūsų teisės, teisingumo ar įstatymo supratimui. Visgi kasdienybėje įstatymo ar teisės sampratos, atrodytų, neatsiejamos nuo vienatinio Dievo Kūrėjo įvaizdžio. Jis judeo-krikščioniškoje tradicijoje užtikrina ir paremia teisės neišvengiamybės, įstatymo privalomumo idėjas. Kokia krikščioniškos religijos įtaka mūsų mąstymui apie teisę, teisingumą, įstatymą?
– Atsakydama į šį klausimą, pirmiausia norėčiau prisiminti mano minėto klasikinio filologo Jaegerio pastebėjimą apie įstatymiškumo ištakas Homero epe. Jaegeris ypatingai akcentuoja Uliso išsilaipinimo nepažįstamoje žemėje, nežinomoje šalyje situaciją. Tada Ulisas su tam tikra baime klausia: „Kas yra šios žemės gyventojai? Ar jie yra piktadariai ir laukiniai be teisingumo, ar gerbia svetimšalį ir bijosi dievų?“ Taigi, teisingumas – tai ką senovės graikai vadino dike – yra ta riba, kuri pasaulį padalija į barbarų ir civilizuotąjį, t.y., piliečių pasaulį.
Daugelis graikiškos teisingumo idėjos, įvardijamos kaip Nomos ontologinio įšaknytumo aspektų liudija apie teisingumo sąsają su dieviškumu. Be to, dievybės, kurios Parmenido poemoje lydi filosofą pro tiesos vartus yra Themis ir Dike. Taigi, tikrasis įstatymiškumas, teisingumas jau senovės graikų kultūroje prilygsta dievybėms.
Tačiau mūsų tyrimas ir yra apie tai, kaip toks ontologinis, o sykiu ir religinis pamatas įstatymo sampratoje yra prarandamas. Filosofinė tokio pamato praradimo išraiška yra sofistinis mąstymas, įstatymą perkeliantis į išimtinai žmogiškąją sferą. Tokio filosofinio mąstymo tiesioginis palikuonis yra modernybės mąstymas, įtvirtinantis įstatymo, teisės žmogiškąjį savipakankamumą. Teisės teorijoje ši teisės „grynumo“ nuostata įsitvirtinusi nepajudinamai. Teisė ten matoma kaip „išgryninta“ nuo bet kokių dieviškumo apnašų.
Tačiau šiuolaikinis italų filosofas Giorgio Agambenas yra vienas iš tų, kuris pastebi tą pakankamai karikatūrišką įstatymo buvimo žmonių pasaulyje situaciją. Jis atkreipia dėmesį į kraštutinį istatymo formalizmą ir ypatingą galiojimą tada, kai jis nieko nedraudžia ir nieko neleidžia, t.y. įstatymo galiojimą be reikšmės.
Tokiais atvejais galima sakyti, kad įstatymui nereikia jį pagrindžiančio Dievo, nes pats įstatymas sau tampa dievu. Ši gana tragikomiška situacija patį Agambeną sugrąžina prie įstatymiškumo būtiškųjų šaknų atgaivinimo, t.y. prie judėjiškai–krikščioniško įstatymiškumo svarstymo ir ten mato galimybę pereiti prie ypatingos, įstatymiškos gyvenimo formos, įšaknytos, be abejo, judėjiškai krikščioniškoje tradicijoje.