Manau, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas kada nors yra sumokėjęs už kieno nors nedarbą. Šiaip ar taip, neeilinių eilinių genijų Lietuvai netrūksta, pilna tokių, kurie moka mulkinti ar apsukti aplink pirštą. Tad iš karto pabrėšiu, kad mums reikia – ir kuo skubiau – jei ne Steve’o Jobso ar Alberto Einsteino, tai bent Marko Zuckerbergo ar Billo Gateso lygio genijų. Žinoma, visuomet galima bandyti kokį Karalių, bet nebūtinai Liną, prišerti LSD ir siųsti pakartotinai į Indiją tikintis, kad iš jos grįš lyg koks jau minėtas S. Jobsas ir įkurs lietuvišką „Obuolį“. Arba kiekvienam studentui pervesti po milijoną litų ir liepti sukurti ką nors, kas pakeistų pasaulį.
Vis dėlto kyla klausimas, kas lemia genijų atsiradimą. Kaip tai sukontroliuoti? Kaip sukurti genijų ir genijukų mūsų šalyje, kad jie steigtų sėkmingai veikiančias įmones, patentuotų išradimus, kurtų brangiai parduodamus meno kūrinius, mokėtų mokesčius ir atneštų naudos visiems? Na, arba išdėstytų gyvenimo tiesas ir paprotintų aplinkinius...
Jau labai seniai kalbama, kad, mirus tikram genijui, tais pačiais metais gimsta kitas. Gimus S. Jobsui, po kelių mėnesių mirė A. Einsteinas, tad nenustebkime, jei po kelių dešimtmečių pasaulis sužinos apie genijų, gimusį 2011-aisiais. Kiti sako, kad visi vaikai gimsta būdami genijai, tačiau suaugusieji labai greitai nejučia sunaikina 9 999 iš 10 000. Treti tikina, kad genialių gebėjimų turi vos 2–3 proc. pasaulio vaikų ir juos reikia auklėti atsakingai, kad jie netaptų vienišais nelaimėliais (prisiminkime, kad įprasti genijaus bruožai yra egocentrizmas, didelė savigarba, veiksmų nuoseklumas, sąžinės graužaties nejautimas, išdidumas ir t. t.). Dar yra tokių, kurie pritaria talento paveldėjimo teorijai, esą genialumas paveldimas iš kartos į kartą ir kaupiasi it mistiška energija, kol išsiveržia. Puikus pavyzdys – Johanno Sebastiano Bacho genealoginiame medyje yra 56 muzikantai, 20 iš jų sulaukė visuotinio pripažinimo, jų muzika dažnai skambėjo MTV eteryje (jei tik tokia tada buvo... mhm, juk turėjo būti, ar ne?). Taigi, matematikai – iš matematikų giminės, fizikai – iš fizikų, ir t. t.
Klausimą, ką galima laikyti genijumu, o ką – ne, praleisiu, tačiau paminėsiu, kad tikro genijaus vardo per žmonijos istoriją verti ne daugiau kaip 400 žmonių, jei skaičiuotume pastaruosius penkis tūkstantmečius žmonijos civilizacijos istorijos. Tad kaip mums sukurti 401-ąjį?
Juos kuria visuomenė
Ir štai įdomioji dalis – genijai neatsiranda bet kur. Jie gimsta grupelėmis tuo pačiu laikotarpiu ir susispiečia tame pačiame regione, pažįsta vienas kitą ir tarpusavyje bendrauja, dalijasi patirtimi. Statistas Davidas Banksas prieš kelerius metus išspausdintame tyrime pastebėjo, kad senovės Atėnai tarp 440 ir 380 m. pr. Kr. buvo viso pulko genijų namai: Platono, Sokrato, Tukidido, Herodoto, Euripido, Aischilo ir Aristofano. Šie didieji mąstytojai iš esmės išrado Vakarų civilizaciją, ir visi jie gyveno tuo pat metu toje pačioje vietoje. Kitas pavyzdys – Italijos miestas Florencija tarp 1440 ir 1490-ųjų. Vos per 50 metų mieste, turinčiame tik 70 tūkst. gyventojų, netikėtai atsirado būrys menininkų, kurių darbais žavimės ir šiandien. Tai Michelangelo, Leonardo da Vinci, Lorenzo Ghiberti, Sandro Botticelli ir Donatello.
Sutapimas? Vargu. Imkime šias dienas – JAV įsikūrusiame Silicio slėnyje kuria, gyvena ir tarpusavyje bendrauja daugelis šių dienų genijų ar tiesiog žmonių, keičiančių pasaulį. S. Jobsas pažinojo ir „Facebook“ kūrėją, ir „Microsoft“ vadovą, ir daugybę kitų. Net pats JAV prezidentas Barackas Obama praėjusiais metais buvo susodinęs visą grietinėlę prie pietų stalo, kad padėtų jam parinkti teisingiausią kryptį JAV. Galbūt dėl to, o gal ir ne JAV ekonominė būklė gerėja, o Europa malasi lyg – patys žinot, kas – eketėje.
Pavyzdžių apstu, tad peršasi logiška išvada, kad galbūt genijų atsiradimą vienoje ar kitoje vietoje paskatina pati visuomenė, nes tam sudaro sąlygas. O kas formuoja visuomenę? Žinoma, išsilavinimas! Įskiepytos etikos normos ir dorovės kodeksai. Tinkamai susimaišius reikiamoms medžiagoms, gaunamas sprogstamasis užtaisas. Jis pasėja daugybę genijų, kuriais visuomenė rūpinasi, kol galop jie pakeičia tos visuomenės žygiavimo kryptį. Ir taip gimsta nuostabūs dalykai. Taigi, kokios tos genialumo sudedamosios dalys?
Išsilavinimas
Praėjusiame amžiuje daug kalbėta ir rašyta apie Williamą Sidisą – protingiausią JAV vaiką. Jis lotynų kalbos išmoko būdamas ketverių, šešerių jau skaitė ir kalbėjo net aštuoniomis kalbomis. Vienuolikos metų įstojo į Harvardo universitetą. Dabar tokių vaikų pasaulyje yra daugiau kaip 2 tūkst., kiekvieno jų intelekto koeficientas viršija 130.
Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir dirbantis prof. Michaelas Howie daugiau nei 12 metų tiria genialumą ir tvirtina, kad neįtikėtini vaikų gebėjimai daugiau nei 50 proc. priklauso nuo aplinkos. Aplinką formuoja tėvai, o jūs juk ir esate tėvai. Tad pusė darbo, kad atsirastų genijus, gula ant jūsų pečių. Pasaulyje yra tokių šeimų, pavyzdžiui, Yusofai, kurių visi vaikai yra genijai. Ir tik todėl, kad tėvai juos vertė mokytis. Žmogaus intelektą labiausiai brandina muzika ir matematika. Tad jei norite, kad jūsų sūnus ar duktė būtų genijus, privalote juos leisti į pianino pamokas ir liepti spręsti diferencialines lygtis, vos radus vieną kitą laisvą minutę. Paklauskite Wolfgango Amadeuso Mozarto tėvo Leopoldo, kiek valandų jis vertė sūnų skambinti pianinu. Arba to paties paklauskite Michaelo Jacksono tėvų. Pastebite tendenciją?
Dar viena įdomi smulkmena – protų įtekinimas į šalies vidų. Jei universiteto išsilavinimą turinčių imigrantų skaičius šalyje padidėja 1 proc., patentų kepimas gali padidėti net ir 18 procentų! Daugiau patentų lygu didesniam išradimų skaičiui, o juos galima sėkmingai parduoti.
Lietuvoje išsilavinimas – savotiškai svarbus nesvarbus. Visi žino, kad norint įsidarbinti reikalingas diplomas. Tad į universitetus stoja ir tie, kuriems tiesiog reikalingas popieriukas, o ne įgyjamos žinios. Jei studentų grupėje ar draugų būryje yra pusė tokių, jie sėkmingai demotyvuoja ir kitus. Kiekvienas pamena pašiepiančias kalbas apie tuos, kurie stengiasi gerai mokytis, tačiau tampa ne pavyzdžiais, bet mokslo žiurkėmis ar moksliukais. Net ir merginos dažniausiai žavisi sportuojančiais klasės ar grupės draugais, o ne tais, kurie po paskaitų konstruoja amžinuosius variklius ar žaidžia šachmatais. Susiformuoja įvaizdis, kad jei daug stengsiesi, būsi pajuokų objektas ir gražiausios blondinės klasėje jau tikrai neturėsi. Tik vėliau gyvenime paaiškėja, kad tos gražios blondinės išeina pas tuos akiniuočius, kurie iš savo kūrybingumo nusiperka ferarį. Kaip kad ir akiniuotos moksliukės į pasimatymus kviečiamos paskutinės.
Bet žala padaryta, tad, norint genijų, būtina viską keisti iš esmės. Kad ir kokios svarbios senovės Graikijoje buvo olimpinės žaidynės, tapti garsaus filosofo mokiniu buvo daug didesnė garbė. Reikia išmokti tuos, kurie stengiasi ir mokosi, rodyti kaip pavyzdį, suteikti jiems privilegijų ir paversti ta kãsta, į kurią norėtų veržtis kiekvienas moksleivis ar studentas. Kaip tai padaryti? Manau, net elementari stipendijų sistema mokyklose greitai padidintų besivaržančiųjų skaičių, nes tikslas būtų aiškesnis nei įstoti į universitetą. Taip pat reikėtų skatinti senovės Florencijoje labai paplitusį meistro ir pameistrio mokymosi modelį, kai jauni ir gabūs mokosi iš didelę patirtį turinčių profesionalų. O profesionalai į universitetus ar mokyklas dėstyti retai užsuka. Galbūt valstybė galėtų iš dalies finansuoti ir taip padėti? Tarkim, užsuka Ilja Laursas į vieną, kitą, trečią universitetą ir pasidalija patirtimi, o už vargą jam valstybė atlyginimą moka. Turime daugybę ekspertų, kurie mielai pakeliautų po švietimo įstaigas ir pasidalytų sukauptomis žiniomis, paskatintų studentus ar moksleivius.
Atletai ir individai
Didžiausia bėda ta, kad mes jau kuriame genijus, tačiau kol kas ne toje srityje. Sportas – sveikata, ir t. t. Per krepšinio varžybas gausiai geriamas alus papildo alkoholio gamintojų sąskaitas, o šie sumoka mokesčius. Tačiau mums reikėtų kepti ne krepšininkus. Taip, būtent mūsų genijai šiandien yra krepšininkai. Turime gerai žaidžiančių ir daugybę labai gerai uždirbančių. Visuomenė skatina jaunimą tapti krepšininkais. Apie tai nuolat kalbama, rašoma, rodomos reklamos, vaikai žaidžia kieme krepšinį ir svajoja tapti profesionalais. Viskas labai gerai, tačiau būtų dar geriau, jei visuomenėje būtų susiformavęs įvaizdis, kad idealus žmogus ne tik puikiai žaidžia krepšinį, bet ir yra nuostabus matematikas, fizikas ar verslininkas. Jei būtų manoma, kad būti verslininku, matematiku ar programuotoju, domėtis menu ir technologijomis yra nepaprastai didelė privilegija ir garbė, garantuoju, kad sėkmingai veikiančių bendrovių turėtume gerokai daugiau.
O jei visa salė nuščiūva, kai lygtis sprendžiama, ir džiaugsmingai ploja, kai atsakymas rašomas..? O spauda nuolat rašo apie olimpiadininkus, tarptautinių konkursų laimėtojus, aprašo kiekvieną sėkmingesnį projektą ir guodžia bei skatina tuos, kuriems iš pirmo karto nepavyko..? Būtų tas hype, kuris buvo jaučiamas JAV prieš keturis dešimtmečius, kai startavo kosminių tyrimų programos ir milijonai žmonių norėjo tapti inžinieriais, matematikais, astronautais. Taip gimė Silicio slėnis.
Kitas svarbus dalykas, kad savo šalyje galėtume kepti genijus, – būtinybė suvokti, kad jiems reikalinga vieta bendrauti. Silicio slėnio atitikmenų lyg ir turime, tik jie kol kas atrodo iki galo nepadaryti ir tik iš dalies funkcionuojantys. Reikėtų pasistengti, kad juose būtų kuo daugiau norinčiųjų. Dar liberalesnės sąlygos, dar didesnė valstybės parama ir vos ne specialiųjų būrių vaikščiojimas po paskaitas, kai įsiveržę valstybės agentai juodais kostiumais sušunka: „Tu, tu ir tu – jūsų pažymiai geri, o vienas paukštelis mums pačiulbėjo, kad turite programėlės idėją, tačiau ir nusprendėte jos neįgyvendinti. Per 15 min. susidedate daiktus, kieme jūsų laukia juodas sraigtasparnis, kuris pristatys į vieną ar kitą slėnį. Turėsite patalpas, turėsite patarėjų, jus sups daug panašiai mąstančių kolegų, o po mėnesio ateisime įvertinti rezultatų ir padėsime idėją parduoti.“
Silicio slėnyje individų nėra. Jei „Apple“ ir „Google“ oficialiai yra nebe tokie geri draugai, tai dar nereiškia, kad bendrovių vadovybės nesusėda išgerti kavos ir paplepėti ant suoliuko apie naujoves bei pasidalyti mintimis. Vien ko verta buvo S. Jobso ir B. Gateso draugystė! Net neabejokite – genijai bendrauja. Dažnai ir daug. Besidalijant idėjomis gimsta kūryba, ir net nesvarbu, kad kartais idėjos vagiamos ar plagijuojamos. Kaip sakė Pablo Picasso, „geri menininkai imituoja, didieji vagia“. Turėdamas omenyje, kad svarbi ne tik idėja, bet ir kuo greitesnis bei geresnis jos įgyvendinimas.
Neseniai buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo stebimi 776 studentai iš Stanfordo verslo kolegijos (JAV), patraukę kurti verslo į Silicio slėnį. Kuo įvairesnis buvo šių žmonių socialinis tinklas, kuo daugiau jie pažinojo kuriančių žmonių, tuo sėkmingiau sekėsi verslas ir gimė naujos idėjos.
Manau, jau aišku, ką mes, kaip šalis, turime daryti, kad paskatintume genijų atsiradimą. Juk galų gale dėl to laimėsime visi, o ne atskiri individai. Taigi, susiimame ir pirmyn!
