Vartais į pragarą vadinamoje Danakilų įduboje Etiopijoje labai karšta, tai viena iš atokiausių vietų Žemėje, ir vis tik neseniai vykusios ekspedicijos regione metu išsiaiškinta, kad ten yra gyvybės.
Afrikos kyšulio centre esanti Danakilų įduba, kaip minėta, viena iš nuošaliausių, nesvetingiausių, mažiausiai tyrinėtų vietovių Žemėje.
Ji yra 100 m žemiau jūros lygio ugnikalnių regione šiaurės vakarinėje Etiopijos dalyje, netoli sienos su Eritrėja. Įduba priklauso Rytų Afrikos plokščiakalniui, suskaldytam tektoninių lūžių (Didysis riftinis slėnis).
Atšiaurus gamtovaizdis – be abejonės, viena karščiausių ir viena sausiausių vietų žemėje. Oras čia įkaista iki 45 laipsnių. Regione retai lyja, o skysta magma kunkuliuoja visai po Žemės pluta. Yra du veikiantys ugnikalniai, vienas iš jų – Erta Ale, kuris turi retą lavos ežerą viršūnėje. Regione gausu rūgštingų geizerių ir baseinų, taip pat yra gilus krateris Dalolas, rašo BBC.
Spalvos čia ryškios, nes lietaus ir jūros vandenis įkaitina magma. Druska jūros vandenyje reaguoja su magmoje esančiais vulkaniniais mineralais ir taip atsiranda stulbinamai ryškios spalvos.
Karščiausiuose, rūgštingiausiuose baseinuose, sieros ir druskos reakcija ištrykšta ryškiai geltonais krateriais. Vėsesniuose baseinuose vario druskos sukuria ryškią turkio spalvą.
Dėl sauso ir karšto klimato nedaugeliui augalų ir gyvūnų įmanoma čia išgyventi. Dalolo teritorijoje žmonės negyvena, bet klajokliai netoliese yra įkūrę pusiau nuolatinį Hamadelos kaimą.
Taigi Danakilų įduba atrodo lyg atskira planeta, tai unikali vieta Žemėje. Ji kažkuo panaši į aktyvias hidrotermines zonas, pvz., į Jeloustouną JAV, tik čia daug karščiau, o vandenys kur kas rūgštesni. Danakilų įduboje vandens pH yra 0,2 – praktiškai negirdėtas skaičius jokioje natūralioje aplinkoje. Na ir žinome apie Danakilų įdubą kur kas mažiau nei apie Jeloustouną.
Žinome, kad tai labai nuošalus, sunkiai pasiekiamas regionas, be to, siena tarp Etiopijos ir Eritrėjos yra gana pavojinga. 2012 m. buvo pagrobti ir nužudyti po regioną keliavę europiečiai. Kiekvieną kartą į Danakilų įdubą keliaujančius tyrinėtojus lydi kareiviai.
Barbara Cavalazzi iš Bolonijos universiteto Italijoje priklauso tyrėjų komandai, kuri nuo 2013 m. rengia ekspedicijas į Danakilų įdubą.
„Aplinka ekstremali. Vidutinė temperatūra per pietus čia pakyla iki 48 laipsnių. Vieną kartą buvo 55 laipsniai karščio“, – pasakojo ji.
Dalolo krateryje geoterminis aktyvumas dar labiau įkaitina temperatūrą, taigi žemės paviršių pasiekiantis vanduo būna apie 100 laipsnių Celsijaus. Mokslininkams tenka kęsti ne tik baisų karštį, bet ir toksiškus sulfido garus, jau nekalbant apie chloro garus. Visi dėvi dujokaukes.
„Eidamas į geoterminio aktyvumo teritoriją turi būti atsargus, nes druskos pluta plona, trapi, reikia būti atsargiam ir ant jos neužlipti. Jei įkrisi į 100 laipsnių karštumo rūgštų vandenį, bus bėdos, kadangi artimiausia ligoninė – Mekelės mieste, kuris yra už kelių valandų kelio nuo Dalolo katerio. Atvykusi į regioną visada pasisamdau Afarų genties gidą, nes jie žino, kur eiti, kur nelipti“, – pasakojo B. Cavalazzi.
2017 m. kovą B. Cavalazzi su kolegomis pavyko išskirti DNR iš bakterijos, ir taip paaiškėjo, kad Danakilų įduboje yra gyvybės.
Mokslininkai išsiaiškino, kad bakterijos yra poliekstremofilai, o tai reiškia, kad jos prisitaikiusios prie didelio rūgštingumo, karščio ir sūrumo. Tai pirmas patvirtinimas, kad Danakilų įdubos rūgštinguose baseinuose gyvena mikrobai.
Viešai dar neskelbtame tyrime rašoma, kad mokslininkų komanda rado dvi bakterijų formas dviejose vietose – sūriuose geizeriuose ir Dalolo kraterio baseinuose, kuriuose gausu ryškių spalvų, o vanduo verdantis ir rūgštus, ir dar nedideliame ežere šalia Dalolo kraterio.
Šis ežeras ne toks karštas, kaip sūrūs geizeriai, vandens temperatūra jame – 50–55 laipsniai Celsijaus, be to, vanduo kitoks – sūrus, bet mažiau rūgštus, jo pH – apie 2. Vandenyje daug anglies dioksido, susidarančio dėl ugnikalnių aktyvumo.
„Ežeras vadinamas įvairiai. Vieni vadina jį Taukuotu ežeru arba Geltonuoju ežeru, kiti praminė jį Ežeru žudiku, nes priėjus arčiau <...> matyti daug negyvų vabzdžių ir mažų paukščių aplink ežerą. Veikiausiai jie čia atskrido ir atsigėrė vandens, o žuvo nuo didelio kiekio anglies dioksido“, – aiškino tyrėja B. Cavalazzi.
Anglies dioksidas sunkesnis už orą, todėl jis laikosi pažemėje ir kai maži padarai, pavyzdžiui, paukščiai, įkvepia anglies dioksido, jie uždūsta. Žmonėms, kurie aukštesni, žemai susitelkęs anglies dioksidas ne toks pavojingas.
