Tibeto mastifai – dideli ir nuožmūs sarginiai šunys, kurie Tibeto plynaukštėje šimtus metų saugodavo klajoklių stovyklas ir vienuolynus. Manoma, kad tai viena seniausių veislių pasaulyje, o legendos pasakoja, kad šiuos šunis augino ir Čingischanas, ir Sidharta Gautama. Išlaikyti nepakitusią veislę pavyko tik dėl pakankamai izoliuotos jų gyvenamosios teritorijos. Aristotelis ir kiti Antikos laikų atstovai ne kartą yra paminėję išskirtines mastifų galias. Net jų lojimas, primenantis žalvarinio varpo skambesį, laikomas unikaliu ir vertingu šios veislės bruožu.
Į Europą šie šunys oficialiai atkeliavo 1847 metais, o pirmoji oficialiai užregistruota naujų šuniukų vada buvo tik 1898 metais, Berlyno zoologijos sode. Tibeto mastifų augintojai sako, kad šie augintiniai, kilę iš medžioklinių šunų, laikytų klajoklių genčių Centrinėje Azijoje ir Tibete, yra itin ištikimi ir ginantys savo šeimininkus.