Vis dėlto S. Štombergas nepajėgė atsispirti pagrindinei savo gyvenimo aistrai – krepšiniui. Šių metų vasarą paskelbęs apie karjeros pabaigą, 33 metų vyras vis dėl to nutarė pažaisti savo malonumui ir apsivilko Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) žaidžiančio Palangos „Naglio-Adakrio“ marškinėlius.
– Sauliau, kodėl nutarėte grįžti į krepšinio aikštę?
– Nepasakyčiau, kad sugrįžau. Didžioji karjera baigėsi, nebežaidžiu profesionaliai. Nusprendžiau sportuoti savo malonumui, kad neužsiauginčiau pilvo. Žaidžiu ne dėl uždarbio, o dėl savęs. Todėl ir dalyvausiu ne visose rungtynėse. Su klubo vadovais sutarėme, kad žaisti atvyksiu į Palangą ir į netoli Kauno esančius miestus. Klubas man tik apmoka keliones. Už pergales gal ir premiją išrašys.
– O kodėl karjeros pabaigai nesirinkote stipresnės ekipos?
– Todėl, kad reikėtų kasdien intensyviai treniruotis ir sportui atiduoti visas jėgas. O dabar tiek laiko neturiu ir nebenoriu, nes noriu kuo daugiau laiko praleisti su šeima – žmona ir dukra. Gyvename Kaune, o savaitgalį sužaisti vienas kitas rungtynes NKL čempionate nėra sunku.
– Ar nenorite grįžti į gimtąją Klaipėdą?
– Kaune turiu butą. O ateityje, kas čia žino, gal ir grįšiu į Klaipėdą. Pastaruoju metu turiu įvairiausių reikalų, keliauju po visą Lietuvą. Nenoriu nieko skelbti, tačiau galiu patikinti, kad neliūdžiu.
– Uostamiestyje liko jaunystės draugų?
– Mažai ką sutinku iš vaikystės draugų. Teko daug keliauti po įvairias šalis, ryšiai po truputį ir nutrūko.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Kai profesionaliai sportavau, laisvalaikio beveik neturėjau. Po sezono padėdavo atsipalaiduoti poilsinės kelionės. Tai ir buvo mano didžiausias pomėgis. Anksčiau krepšinis buvo darbas, o dabar – hobis.
– Krepšinio aikštėje buvote tikras kovotojas. O koks esate gyvenime?
– Didžiąją gyvenimo dalį ir praleidau aikštėje. Dabar pažiūrėsiu, kaip bus. Kiek reikės, tiek už save kovosiu.
– Ar nesvarstote galimybės dirbti krepšinio treneriu?
– Patirties turiu, esu matęs įvairaus krepšinio, išklausęs daugybės trenerių pamokų. Turiu šiokį tokį žinių bagažą. Bet žaidėjui krepšinis atrodo vienaip, o treneriui – kitaip. Trenerio darbui reikėtų aktyviai rengtis.
– Gatvėje turbūt iki šiol esate palydimas žvilgsniais?
– Nuo to nepabėgsi, nors daug vaikštinėti gatvėmis niekada neturėjau laiko. Krepšinio sezono metu rytą ir vakarą skubėdavau į treniruotes, o dienomis ilsėdavausi namuose. Tačiau gerbėjų antplūdį visada jutau, ypač kai rungtyniavau rinktinėje.
- Kuriozinių situacijų su gerbėjais teko patirti?
– Kartą Kinijoje su ekipa sirgaliams pasirašinėjome viename prekybos centre. Kaip tik tuo metu mano brolis buvo atvykęs į šią šalį ir vaikštinėjo netoliese. Staiga prie jo pribėgo krepšinio mėgėjai ir pradėjo prašyti autografų. Jie brolį supainiojo su manimi.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Stengsiuosi nenutolti nuo sporto. Niekur nuo jo nepabėgsiu. Krepšinis – mano širdy. Tikiuosi, kad ir suksiuosi krepšinio versle. Yra visokių planų. Nenoriu dabar daug kalbėti, nes kai iš anksto prisišneki, nepavyksta įgyvendinti.
