Į Rygą - su visa šeima
R.Butautui ASK klubas skyrė erdvų keturių kambarių butą Rygos Senamiestyje, “Kia Sportage” visureigį, kurį vairuoja jo žmona. Rasa Butautienė juokiasi, kad ji šeimoje turi vairuotojos etatą.
Latvijos sostinėje gerai jaučiasi vyriausias Butautų sūnus 11-metis Stepas, lankantis Rygos lietuvių mokyklą. Jis mokosi latvių kalba ir šeimoje jau turbūt geriausiai moka šią kalbą. Tik vasarą penktąjį gimtadienį švęsianti jaunėlė Liepa sakė, kad Kaune gyventi geriau, nes Rygoje sunku susikalbėti su vaikais. Todėl ji mielai leidžia laiką namuose su močiute, kuri ją moko ir skaičiuoti, ir rašyti. Praeityje žinoma trenerė, šviesios atminties legendinio žaidėjo ir trenerio Stepo Butauto sutuoktinė Ona Butautienė Rygoje su sūnaus šeima būna dažnai.
Gyvenant kartu su šeima R.Butautui nereikia laiko švaistyti ilgesiui, todėl jis visas mintis gali sutelkti darbui. Trenerių dinastiją tęsiantis vyras yra savo srities fanatikas, apie tokius žmones sakoma - “darboholikas”. Todėl pasisukinėti po virtuvę su prijuoste R.Butautas Rygoje turi mažiau laiko, nei gyvendamas Kaune, ir pastaruoju metu rečiau palepina šeimyną savo firminiais patiekalais - meksikietiškomis pupelėmis su šonine ir faršu bei daržovėmis ar kepta žąsimi.
Prieš keletą mėnesių Lietuvos rinktinės strategu tapęs kaunietis turi didelių ambicijų ir tikslų. Jo sutartis su ASK klubu galios dar ir kitą sezoną, tačiau apie tai gegužę 43-iąjį gimtadienį švęsiantis R.Butautas žada galvoti tik tada, kai užbaigs šį.
Kaimynai sveikinasi lietuviškai
- Treneri, ar jau įpratote prie legionieriaus statuso?
- Rygoje jaučiuosi kaip namie. Sakyčiau, kad jokios adaptacijos net nejaučiau. Reikėjo pažinti žaidėjus, aplinką, kitas Latvijos komandas, bet tai ilgai neužtruko. Juk ne į Afriką atvažiavau. Su Latvija mus sieja ir panaši kalba, mentalitetas, istorija. Be to, Rygoje turėjau pakankamai pažįstamų ne tik iš krepšinio pasaulio. Pirmąjį sezoną Rygoje gyvenau be šeimos, tad daugiau bendravau su draugais.
Būdamas legionieriumi įgijau naujos patirties. Įgijau patirties bendraudamas su skautais, krepšinio agentais, su legionieriais, kitos tautybės žmonėmis. Visa tai man yra tik pliusas.
Man labai patinka, kad klubas turi dideles ambicijas, net svajoja žaisti Eurolygoje. Gal šis tikslas nebus greitai pasiektas, bet vien jau toks siekis yra didelis dalykas. Aš irgi esu ambicingas, tad gerai, kad mūsų tikslai sutampa.
Man labai patinka, kad Rygoje vis labiau domimasi krepšiniu, pagal lankomumą krepšinis jau pasivijo ir ledo ritulį. Ryškus populiarumo šuolis aukštyn įvyko per pastaruosius metus. Nors manęs žmonės gatvėje pirštais dar nebado, bet kaimynai tai tikrai pažįsta, sveikinasi lietuviškai.
- Galbūt Jus klube pradėjo vertinti dar labiau, kai tapote Lietuvos rinktinės treneriu?
- Klubo vadovai iš tiesų buvo patenkinti. Tačiau aš tam rengiausi, todėl ir kontrakte buvo numatyta sąlyga dėl galimo darbo Lietuvos rinktinėje, kad nebūtų kliūčių. Kita vertus, aš pats galvoju, kad tam tikrų problemų gali kilti, nes kartu su manimi dirbantis fizinio rengimo treneris Virginijus Mikalauskas taip pat yra ir rinktinės treneris. Rugsėjį mes su Lietuvos komanda dalyvausime Europos čempionate, todėl baiminuosi, kad nenukentėtų ASK krepšininkų pasirengimas sezonui. Paliksime visus treniruočių planus mano asistentui, bet, aišku, norėtųsi pačiam viską matyti ir kontroliuoti.
Darbotvarkė visur ta pati
- Gyvenimo ritmas Kaune ir Rygoje skiriasi?
- Trenerio darbotvarkė turbūt visur vienoda yra. Ryte treniruotė, vakare - irgi. Tarp jų dažniausiai žiūriu vaizdo įrašus, vartau popierius, rengiuosi varžyboms, darome vaizdo įrašus žaidėjams - “miksus”. Bet būna, kad laisvesnę dieną galiu ir numigti.
Mano šeima prisitaiko prie mano darbo grafiko - jai išeiginės būna ne savaitgalį, o tada, kai laisvadienį gauna komanda. Dažnai tai būna pirmadienis, tada stengiamės visi kur nors kartu praleisti laiką. Žaidžiame boulingą, plaukiojame baseine, nuvažiuojame į Jūrmalą, kur nors papietaujame. Mėgstame kinų virtuvę, nes ir vaikams patinka. Pramogų Rygoje daug.
- Kaip vertinate lietuvių Martyno Andriukaičio ir Stepo Babrausko žaidimą?
- Galiu atsakyti trumpai - jie komandai davė apčiuopiamos naudos. Kartais jų žaidimas bangavo, bet abu krepšininkai mums yra reikalingi. Latvių krepšinis pasižymi greitomis atakomis ir tritaškiais metimais. To negalėjau nepaisyti, nes turime daug latvių. Tačiau stengiausi sudaryti kiekvienam žaidėjui didelį komfortą, išnaudodamas geriausias jo savybes. Tačiau kiek esu kalbėjęs su kitais specialistais, jų manymu, mūsų komandoje juntamas lietuviškos krepšinio mokyklos atspalvis. Aš tai vertinu kaip komplimentą visam Lietuvos krepšiniui. Apskritai Latvijoje Lietuvos krepšinis yra labai aukštai vertinamas. Jeigu prieš keletą metų dar buvome buvusios Jugoslavijos specialistų šešėlyje, tai dabar viskas keičiasi lietuvių naudai.
Bet nereikia bijoti, kad lietuviai treneriai išvyksta svetur, o į Lietuvą atvyksta užsieniečiai. Tai yra globalizacijos reiškinys, ir prieš vėją nepapūsi. Reikia mokytis išgyventi konkurencijos sąlygomis.
Įspėjo neklausyti gandų
- Ar klubo vadovai ir Jūs pats labai išgyvenote dėl to, kad ASK komanda nepateko į Baltijos lygos finalo ketvertą?
- Mane užplūdę dvejopi jausmai. Man, kaip treneriui, tai yra didelis pralaimėjimas. Klubo vadovai didelių vilčių neturėjo, nes ASK Baltijos lygoje žaidė pirmą sezoną. Jiems atrodė didelė sėkmė, kad patekome į stipriausiųjų šešetą ir už tai išmokėjo didžiules premijas. Bet apetitas kyla bevalgant, todėl vėliau visi tikėjosi, kad Rygoje vykstančiame finalo ketverto turnyre žaisime ir mes. Tiksliau apie tai buvo kalbama tik puse lūpų. Po pralaimėjimo man klubo vadovai iškart paskambinę pasakė, kad niekas nesikeičia, kad neklausyčiau gandų, jeigu jie sklis. Nepaisant to, man asmeniškai, kaip ir sakiau, tai buvo didelė nesėkmė. Ir žaidėjai kelias dienas po to buvo kaip nesavi.
- Jūs visada maksimalistas buvote?
- Aš visada padarydavau tai, ko iš manęs tikisi ir dar truputį daugiau. Dabar visi kalba, kad mūsų tikslas - patekti į Latvijos čempionato finalą, bet aš gi žinau, ko jie nori iš tikrųjų. Vis dėlto šiuo metu galvoju ne apie tai, kaip laimėti finalą, o kaip pusfinalyje įveikti “Barons” (pokalbis Rygoje vyko prieš Latvijos čempionato pusfinalio seriją - red.). “Ventspils” pavadinimas net netariamas treniruotėse.
- Ar dviejų Rygos klubų - ASK ir “Barons” - konkurencija neperžengia padorumo ribų?
- Tiesą sakant, atmosfera yra įkaitinta. Mes su Gundaru Vėtra (“Barons” vyriausiasis treneris - red.) sutariame labai gerai, esame tos pačios kartos žmonės. Bet tarp klubų vyksta apsižodžiavimas ir per spaudą, konkuruoja sirgaliai. Tačiau ši konkurencija yra daug kultūringesnė nei Lietuvoje.
Mintyse - ir Lietuvos rinktinė
- Tikriausiai Jūsų galvoje nuolat sukasi mintys ir apie Lietuvos rinktinę?
- Jei atvirai, tai pagaunu save net per daug apie tai galvojantį. Kiek galiu, veju mintis apie rinktinę, nes tai gali man trukdyti dabartiniam darbui. Rinktinės žaidimo strategiją reikės numatyti vėliau, kai bus tiksliai žinoma, kurie krepšininkai žais. Po sezono turėsiu mėnesį laiko, tad spėsiu atlikti visus būtiniausius pasirengimo darbus. Į pirmąją treniruotę noriu atvažiuoti jai pasirengęs iki smulkmenų. Jau ir dabar visi planai yra parengti, su žaidėjais vis pabendrauju, tad, manau, kol kas viskas gerai.
- Iki šiol neišgirdote nė vieno žaidėjo atsisakymo žaisti rinktinėje?
- Kol kas ne. Konkrečių atsakymų lauksiu gegužę, baigiantis nacionaliniams čempionatams.
- O kaip dėl Kęstučio Kemzūros - ar darbas su Maskvos srities “Chimki” ekipa jam nesutrukdys būti Jūsų asistentu Lietuvos rinktinėje?
- Esu tikras, jeigu keistųsi jo planai, jis man pirmiausia paskambintų, o ne su spauda apie tai kalbėtų. Kol iš Kęstučio negavau tokių žinių, galvoju, kad viskas lieka, kaip sutarta, - jis dirbs rinktinėje.
