Tų metų dėjimų konkurse V. Carteris tiesiog dominavo – jis ne tik, kad pakilo aukščiau kartelės, tuo metu antrametis NBA jauniklis ją tiesiog sulaužė. Nuo to laiko visi dėjimo konkurso dalyviai yra vertinami būtent pagal pasirodymą, kurį prieš daugiau nei dešimtmetį surengė V. Carteris, rašo raptorsrepublic.com.
Legendiniu tapęs 2000-ųjų dėjimų konkursas akimirksniu pavertė V. Carterį žvaigžde. Po tokio įspūdingo spektaklio krepšininką pamilo ne tik tūkstančiai fanų Kanadoje ir JAV, bet ir sirgaliai iš viso pasaulio. Tuo metu „Raptors“ tai pavertė įdomiausia komanda NBA.
Sportsnet.ca žurnalistas Dave‘as Zarumas pateikia įdomią ištrauką iš V. Carterio pasakojimo apie 2000-ųjų NBA dėjimų konkursą.
„Aš tapau kitokiu žvėrimi. Prieš eidamas į aikštelę aš atlikdavau savo ritualą, tačiau, kai tik priėjau prie krepšio – ir galbūt apie tai tiesiog galvojau per daug – staiga pajaučiau, kad mano planuoti dėjimai nebuvo pakankamai geri, nieko ypatingo. Stovėdamas ir žiūrėdamas į aikštelę, savo varžovus, kuriuos tikrai gerbiau, jaučiau, kad nebuvau pakankamai gerai pasiruošęs.
Kai tik paėmiau kamuolį į rankas ir pradėjau galvoti apie pirmą savo dėjimą, aš tikrai nežinojau, koks jis bus. Tikrai nežinojau. Todėl pagalvojau: kokį vaizdą noriu sukurti? Norėjau pasitelkti kūrybą, išsilaikymą ore, visus dalykus, kuriuos mokiausi daugelį metų.
Dabar viskas, ką per tuos metus išmokau, bus parodyta čia, šį vakarą, šį momentą. Ir štai stoviu aš, vos kelios minutės prieš savo šansą pademonstruoti pasauliui ką moku, ir sakau sau: o dieve, ką aš čia darau?
Man šovė idėja: „malūnėlis“ su 360 laipsnių apsisukimu. Tai buvo staigus apsisprendimas. Iš tikrųjų, niekada net neplanavau atlikti tokį dėjimą, nes dar prieš kelias savaites jis man pavykdavo vos ne vos. Kai prie „malūnėlio“ pridėjau 360 laipsnių apsisukimą, visada apsisukęs ore atsidurdavau toli nuo krepšio. Nepašokdavau iki reikiamo aukščio. Todėl šios dėjimo idėjos atsisakiau dar prieš patį konkursą.
Tačiau prieš atlikdamas bet kurį dėjimą aš ieškau, kas galėtų priversti žiūrovus aikčioti. Atlikti „malūnėlį“ su visiškai ištiesta ranka jau yra pakankamai sunku, tačiau pridėjus sukimąsi į priešingą pusę atrodė tikras iššūkis. Aš galvojau: jeigu man pavyks šitas dėjimas, aš jausiuosi gerai visą likusį vakarą.
Garsai arenoje buvo nerealūs. Planuodamas savo pasirodymą to tikrai nebuvau numatęs. Visiškai. Mano kūne kunkuliavo neįtikėtinas kiekis adrenalino. Aš absoliučiai nebesijaudinau dėl nieko. Po dėjimo, nusileidęs ant parketo aš dar atlikau kelis šuoliukus. Jaučiau, kad galėjau iškart šoktelt atgal ir įkrauti dar vieną „malūnėlį“.
Tą akimirką jaučiau, kad galėčiau atlikti bet kokį dėjimą. Mąsčiau: „o velnias, prasideda.“
