Krepšinis.lt siūlo paskaityti įdomiausias Maskvos srities „Chimki“ trenerio mintis, išsakytas Sovsport.ru portalui.
Apie idealą. Į Chimkus atyvkau 2011-ųjų kovą ir pasirašiau kontraktą trims mėnesiams, iki sezono pabaigos. O išėjo taip, kad jau penkeri metai, kaip dirbu „Chimki“. Pavyzdžiu aš sau laikau Alexą Fegussoną, kuris taip pat atvyko į „Manchester United“ sezono pabaigoje, o pradirbo klube 29 metus. Trenerių pagal sporto šakas aš nedalinu. Man įdomi pati trenerio profesija. Todėl domiuosi, kaip dirba daugelis garsių specialistų. Tačiau Fegussonas – vienas iš idealų. Matote, kaip dabar nesiseka „Manchester United“? Per anksti išėjo.
Apie barus. Aš gyvenime perėjau daug ką. Ir vaikinams sakau:„Kur jūs einate, aš iš ten jau sugrįžau“. Ir jeigu jie eina į naktinį klubą, tai tvirtina, kad tiesiog atsipalaiduoja, ir nieko vartoti
neketina. Jie mano, kad tokio pobūdžio poilsis netrukdo reikalams. Netiesa – trukdo! Profesionaliam sportininkui svarbūs du dalykai: teisingas maistas ir pilnavertis poilsis. Ir netgi jeigu tu klube neišgėrei nei bokalo alaus, tačiau prasėdėjai iki 5 valandos ryto, treniruotėje niekada negalėsi būti pilnavertis. Aš nesu griežtas disciplinos šalininkas. Manau, kad gyvenime galima daryti viską. Tačiau tai reikia daryti su galva.
Apie Željko Obradovičių ir „Real“. Aš per savo karjerą žaidžiau maždaug 15-oje komandų. Kiekvienas iš trenerių buvo kažkuo geras, tačiau turėjo ir savų trūkumų. Željko 1995 metais tik pradėjo karjerą, tačiau jau buvo griežtas. Mes gerai pažįstami, žaidėme vienas prieš kitą Seulo olimpinėse žaidynėse. Tada Jugoslavijos rinktinę nugalėjome finale. Ir vieną sykį treniruotėje aš pažeidžiau kombinaciją – atidaviau perdavimą ne tam žmogui, todėl Željko mane išvijo iš pratybų. Aš nesupratau, kodėl turėjau atsiprašinėti, tačiau Željko mano atsiprašymą priėmė. Visgi tada aš supratau, kad čia niekas su tavimi nejuokaus ir tavo buvę nuopelnai niekam nerūpi. Mums pavyko tapti Ispanijos čempionais, laimėti Čempionų taurę. Aš daug pasiėmiau iš Željko. Apskritai, Madride mane prisimena. Stebina, kai berniukai prašo autografo. Iš kur jie visa tai žino? O mano bičiulis iš tuometinio „Real“ – įžaidėjas Pablo Laso, dabar yra vyriausiasis komandos treneris. Ir taip išėjo, kad šį sezoną jį nugalėjau abu kartus.
Apie nemigą. Kuomet tau per penkiasdešimt, gyvenimas pasikeičia. Anksčiau negalėjau užmigti po pralaimėjimo 1-2 taškais. Galvodavau: kaip buvome arti pergalės! Reikėjo vienu momentu sužaisti taip, kitu – kitaip. Geriau jau pralaimėti 20 taškų ir vėliau ramiai išsimiegoti – aišku, kad silpnesni. O dabar negaliu užmigti netgi po pergalių. Atsigaunu tik po kelių dienų. Kaip išsimiegu? Kartais tarp treniruočių, dienomis pavyksta ištaikyti keletą valandų sapnui.
Tai – visų trenerių problema. Tų, kurie visiškai atsiduoda darbui. Apie krepšinį galvoji nuolatos, todėl labai sunku persijungti į kitą veiklą. Tačiau profesionalas privalo tai padaryti. Tam yra meditacija, joga. Tačiau aš neturiu laiko tuo užsiimti. Todėl ir atsisakinėju treniruoti rinktines. Taip pavargstu, kad vasarą prireikia keleto mėnesių, jog viskas stotų į vietas. Kai visą sezoną gyveni su tokiu spaudimu... Praėjusį sezoną mes laimėjome 33 rungtynes iš eilės dviejuose turnyruose. Ir kuomet mes pralaimėjome 34-ąjį mačą, aš pamačiau klubo savininkų veidus... Tačiau mes juk negalime laimėti 100 rungtynių iš eilės.
Apie poilsį. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad visą sezoną tekdavo žaisti už klubus, o vėliau vasarą už rinktines: pradžioje Sovietų Sąjungos, vėliau Lietuvos. Vėliau, jau tapęs treneriu, dirbau su Lietuvos jaunimo rinktine, su Azerbaidžano rinktine. Ir tik per paskutinius dvejus metus aš vasarą ilsiuosi du mėnesius. Koks tai malonumas! Ramiai galiu pasižiūrėti Europos ar ar pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Ramiai galiu išlenkti bokalą alaus, pažvejoti, su draugais išsikepti šašlyką.
Apie Sabo pasiūlymą. Prieš trejus metus, kai Jonas Kazlauskas buvo be darbo, aš pasakiau, kad nekelsiu savo kandidatūros į vyriausiojo trenerio postą. Jonas tapo pagrindinės komandos treneriu. Ir tada man paskambino Arvydas – pasiūlė treniruoti jaunimą: „Gal sukuriam piramidę?“. Tačiau jam paaiškinau, kad man labai sunku dirbti be poilsio.
.
