Didžiausias karjeros šuolis – taip ne per skambu būtų pavadinti D. Adomaičio žingsnį į nacionalinę šalies komandą.
1999 metų Eurolygos čempionui ir 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronziniam prizininkui prieš septynerius metus apsivilkus trenerio kostiumą, naujas gyvenimo etapas driekėsi per Lenkijos ir Lietuvos krepšinio vidutiniokų stovyklas. Neskaitant kelių mėnesių, 2014-aisiais praleistų degančioje Vilniaus „Lietuvos ryto“ vairininko kėdėje.
Buvęs Slupsko „Energa Czarni“, Vloclaveko „Anwil“ ir Utenos „Juventus“ strategas aukštyn liuoktelėjo su Klaipėdos „Neptūnu“, praėjusį pavasarį pasidabinęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sidabru.
Bet ką tik „iškepto“ rinktinės vyriausiojo trenerio dosjė vis tiek yra vienas trumpiausių, lyginant su pirmtakais praeityje.
2009-ųjų pabaigoje Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) pasitikėjimo sulaukęs Kęstutis Kemzūra buvo dvejais metais jaunesnis, bet jau spėjęs debiutuoti Europos čempionate prie Latvijos rinktinės vairo, pasimokęs iš tokių vyresnių kolegų kaip Davidas Blattas ir susidūręs su žvaigždžių įnoriais Maskvos srities „Chimki“ klube.
D. Adomaičio startinės pozicijos labiau primena Ramūno Butauto „kadencijos“ pradžią: 2006 metais pastarasis tapo rinktinės strategu turėdamas tik vadovavimo įvairių amžiaus grupių jaunimo nacionalinėms komandoms bei „Šiaulių“ ir Rygos ASK klubams patirties.
Komentuodami LKF pasirinkimą, dalis krepšinio ekspertų stebėjosi, jog pirmenybė šįkart nebuvo teikiama daugiau mačiusiam ir pasiekusiam Rimui Kurtinaičiui.
Turėjo ką apsvarstyti ir pats D. Adomaitis, kadangi Lietuvos rinktinė – ypatinga galimybė ne tik iškilti, bet ir „sudegti“.
„Negali būti visų mėgiamas, ir kiekvienas turi teisę pasakyti nuomonę. Yra daug žurnalistų, krepšinio ekspertų, kurių nuomonė man svarbi, kurie kritikuoja teisingai ir verčia eiti į priekį. Tik savo darbu galima skeptikus nutildyti. Jei aš būčiau nors truputį suabejojęs, ar pajėgsiu, ar sugebėsiu, būčiau pasakęs „ne“, – vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų pakomentavo D. Adomaitis.
Išvakarėse LKF vykdomojo komiteto posėdyje patvirtintas rinktinės vyriausiuoju treneriu, trečiadienį specialistas apsilankė DELFI konferencijoje.
Anot LKF prezidento Arvydo Sabonio, J. Kazlauskui po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių nepanorus tartis dėl naujos sutarties, federacija pirmiausia atsigręžusi į Kauno „Žalgirio“ trenerį Šarūną Jasikevičių. Bet pastarasis atsisakė pasiūlymo dėl užimtumo klube.
Trečia LKF opcija buvo D. Adomaitis. Faktą, kad prieš tai patikrinta Š. Jasikevičiaus kandidatūra, iš Šakių kilęs treneris vadina logišku.
„J. Kazlauskas atliko fantastišką darbą, manau, jis būtų geriausias pasirinkimas, nes tikrai žinotų, kaip pratęsti pradėtus darbus. Kai jis pasakė, kad rinktinės nebetreniruos, Šaras tapo idealiausiu kandidatu. Jis dirba „Žalgiryje“, kur žaidžia dauguma rinktinės krepšininkų ar kandidatų. Jam būtų žymiai lengviau perkelti savo žaidimo modelį iš klubo į rinktinę. Bet jis pasakė „ne“, ir reikia gerbti jo pasirinkimą“, – komentavo D. Adomaitis.
Atsisakius Š. Jasikevičiui, „Neptūno“ strategui buvo duota savaitė pagalvoti.
Treneris pirmiausia paklausė savo artimųjų nuomonės, tuomet griebėsi telefono.
„Pats žaidžiau rinktinėje, labai gerai žinau, kokia tai virtuvė, kaip asmeninis gyvenimas tampa viešas. Jeigu šeima būtų abejojusi, būčiau suabejojęs ir aš.
Taip pat buvo pokalbių su vyresniais kolegomis, ne tik lietuviais. Kalbėjausi ir su užsieniečiais, kurie dirbę su kitomis rinktinėmis. Visų patarimas buvo vienodas – nedvejoti, nebijoti atsakomybės ir imtis šio darbo“, – pasakojo D. Adomaitis.
Kai antradienį jis galiausiai oficialiai buvo patvirtintas naujose pareigose, sulaukė ne vienos pažįstamų žaidėjų ir trenerių sveikinimo žinutės.
Bet kaip D. Adomaičiui seksis valdyti ryškiausias Lietuvos krepšinio įžymybes ir užsitarnauti jų pagarbą?
„Tai – normalus procesas. Visus žaidėjus pažįstu asmeniškai, nemanau, kad gali kilti bendravimo problemų. Be to, Lietuvos rinktinė nėra panaši į kai kurias kitas, kuriose susirenka labai didelius ego turintys žaidėjai, kyla nesutarimų. Mes, lietuviai, į krepšinį žiūrime visai kitaip, į rinktinę visi atvažiuoja galvodami tik apie maksimalų atsidavimą ir maksimalų rezultatą. Ir aš pats nesu konfliktiškas žmogus. Pirmiausia ieškau kompromisų, ryšio su žaidėjais. Kita vertus, yra griežtos taisyklės, kurių negalima laužyti“, – svarstė treneris.
Kokia kitą vasarą bus D. Adomaičio rinktinė, kovosianti Europos čempionate, pats specialistas kol kas nekonkretizuoja. Jo žodžiais, iš karto reikėtų pažymėti tik tai, kad į pirmenybes ji važiuos ne kaupti patirties treneriui, o kovoti dėl prizinių vietų.
O bendra krepšinio koncepcija pagal D. Adomaitį – tradicinė.
„Gynyba visada yra pamatas, kuris garantuoja stabilumą, kai nesiseka puolimas. Turi būti labai aiškios taisyklės, sistema ginantis. Žinoma, reikia atsižvelgti į turimus žaidėjus. Puolime mėgstu išnaudoti jų stipriąsias puses ir rasti priešininko silpnybių, mušti ten, kur skauda“, – savo filosofijos dogmas dėstė D. Adomaitis.
Dėl trenerių štabo jis teigė su LKF dar nekalbėjęs ir savo preferencijų pasakyti negalintis.
Ketverius metus galiosianti sutartis su naujuoju rinktinės vairininku turėtų būti pasirašyta artimiausiu metu.
