29-erių metų lietuvis neslepia, kad kol kas dar neparodė viso savo meistriškumo. „Galiu ir turiu žaisti geriau“, – pareiškė jis.
– Į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį pats patekote būdamas vos 20-metis. Ar buvo didelė konkurencija?
– Nuo 18-os metų aš nuolat žaidžiau „Žalgirio“ jaunimo ir pagrindinėje komandose. Prasibrauti į pagrindinę sudėtį buvo labai sunku. Pirmus dvejus metus buvo labai pajėgi sudėtis, tačiau aš įgijau neįkainojamos praktikos, žaidžiau greta tokių meistrų, kaip Marcusas Brownas, Marko Popovičius, tai buvo vieni geriausių Europoje snaiperių. Man tai labai padėjo.
– Dabartinis „Žalgiris“ Eurolygos turnyre Krasnodaro komandai išvykoje pralaimi 30 taškų, namie CSKA – 35 taškais. Ar tai tiesioginė menkų buvusios jūsų komandos finansinių išteklių pasekmė?
– „Žalgiriui“ nelengva konkuruoti su tokiomis galingomis komandomis, kaip „Lokomotiv-Kuban“, CSKA, „Chimki“, kurios Eurolygoje atlieka pirmaujančias roles. „Žalgirio“ biudžetas yra gerokai mažesnis. Kur didelis biudžetas – ten ir geresni žaidėjai. Todėl taip sunku kautis su pirmaujančiomis Rusijos komandomis. Pralaimime, bet visada kovojame. Tačiau tam, kad būtų galima paaiškinti pralaimėjimus tokiais didžiuliais skirtumais, reikia būti klubo viduje, klausytis žaidėjų, trenerių. Ne paslaptis, kad Lietuvos čempionate „Žalgiris“ neturi tokių rimtų varžovų, kaip Rusijos klubai, varžovai dažnai nusileidžia meistriškumu. Aukščiausio lygio mačai vyksta tik Eurolygoje, o ten – patys pajėgiausi varžovai.
– Kaip manote, jau realizavote save „Uniks“ klube ar dar ne?
– Manau, kad vis dar vyksta dar pratinuosi prie naujos komandos, nes juk pirmą kartą žaidžiu užsienyje. Kartais būna pakankamai sunku – nauja komanda, nauji žaidėjai, nauji treneriai ir nauja šalis. Viskas man čia nauja. Vis dėlto man atrodo, kad sulig kiekviena diena situacija eina geryn. Žinoma, aš čia kol kas dar nedemonstruoju visų geriausių savo žaidimo savybių. Galiu ir turiu žaisti geriau. Stengiuosi tai daryti kiekviename mače. Sunkiai treniruojuosi, nuolat gaunu žaidimo praktikos, taip patvirtindamas aukštą mūsų krepšinio mokyklos lygį.
– Pradžioje „Žalgiryje“ jūs žaidėte gynėjo pozicijoje, dabar esate puolėjas, o kurioje pozicijoje pats jaučiatės geriausiai?
– Man tai nėra svarbu, aš esu pasirengęs žaisti bet kur, kur liepia treneris. Nesvarbu, ar būsiu antroje, ar trečioje pozicijoje, tačiau didžiąją karjeros dalį aš buvau atakuojančiu gynėju.
– Pirmą kartą žaidžiate užsienyje, ar jau apsipratote Kazanėje?
– Pirmą mėnesį po atvykimo buvo nelengva – negalėjau gerai susikalbėti rusiškai, nors mokykloje ir mokiausi šią kalbą. Buvo problemų restoranuose ir parduotuvėse, netgi normaliai pabendrauti su kitais žmonėmis negalėjau. Tačiau vėliau viskas normalizavosi, įsikalbėjau, klubas skyrė mašiną, butą, geriau pažinau žmones ir kalbą (žurnalistas klausimus A. Milakniui uždavė rusiškai, o lietuvis atsakinėjo angliškai, – red. past.). Taigi dabar neturiu problemų, gyvenu vienas, apžėlęs...
– „Žalgiryje“ jūs žaidėte be barzdos, o dabar jus galima supainioti su Kostu Kaimakoglou. Du rudabarzdžiai vyrai – pasiruošėte žiemai?
– Taip, keletą kartų gatvėje mane sumaišė su Kaimaku! Taip ir kreipėsi! Kai atvykau į „Uniks“, būtent Kostas tapo mano draugu. Be to, jis žaidžia „Žalgiryje“ man įprastu 21 numeriu. Aš visada sakiau savo draugams, kad jeigu išvyksiu žaisti į užsienį, užsiauginsiu barzdą. Štai ir nusprendžiau užsiauginti ją tokią, kokią turi Kaimakoglou. Tačiau kai sugrįšiu į Lietuvą, ją tikrai nusiskusiu...
