Raudonas slėnis, perėjų savininkas
Šį šiaurės rytų Indijos smaigalyje esantį ir tik prieš dvejus metus didesnį savarankiškumą nuo Džamu-Kašmyro valstijos sau užsitikrinusį kalnuotąjį kraštą mūsuose vadinti Ladakalniu visai tiktų ir būtų netgi labai gražu.
Pavadinimas, sudarytas iš dviejų žodžių – La ir dakh, iš ladakiečių kalbos verčiamas kaip „Aukštų perėjų šalis“, o jei ne toks rinkodarinis variantas, tai tiesiog „Perėjų savininkas“.
Teritorijos, atitinkančios dabartinį Ladaką, istorija iki XV a. žinoma tik fragmentiškai arba menkai. Tačiau gilesniais amžiais, kai ši šalis priklausė Šangšungui, o vėliau – Ngari ir kai greičiausiai buvo valdoma Tibeto, ji Himalajų regione buvo vadinama Maryul – „Raudonas slėnis“.
Ne kraujas ir tikrai ne komunizmas (anuomet šios pretos planetoje nė užuomazgos dar nebuvo) nulėmė tokį apibūdinimą. Jis gimė iš asociacijų su kai kurioms ekstremalių aukštumų šalies vietovėms būdingomis rausvomis uolomis. Jei ir saulės šviesa savo grimo prideda, tai nuogos kalnų sienos dar labiau paraudonuoja.
Vaizdingus vietovardžius, kilusius iš tibetiečių kalbos, įgijo ir kiti aplinkiniai aukštikalnių kraštai, kuriuos sieja išnykusios bono religijos aidas bei iš jos perneštos magijos persisunkęs, nuo pirminių Budos mokymų atitolęs, į ypač sudėtingą sąmonės treniruočių ir aplinkos pažinimo sistemą išsiplėtojęs Tibeto budizmas.
Antai Tibetas, šios vadžrajaninės budizmo atšakos gimtinė, ankstesniais amžiais buvo vadinamas Bod Khawachan – „Sniegynų žemė“ – ir Bod yul, o tai reikštų „Šauksmų slėnį“. Butanas irgi turi romantišką, galima sakyti, labai konkurencingą Azijos rinkoje pavadinimą – Druk yul, t. y. „Drakono slėnis“, kai kurie verčia kaip „Griaustinio slėnis“. Bet kokiu atveju – stipru, efektinga.
Šie pavadinimai labai taikliai atspindi vietos žmonių santykį su komplikuotu, grėsmingu, tačiau dieviškai didingu, tuo ir išlaisvinančiu vaizduotę ir suformavusiu magišką kalniečių mentalitetą Himalajų peizažu.
Klimatas irgi smarkus, kontrastingas. Pavyzdžiui, vasaros Ladake būna karštos, saulėtos, žemė jų metu dosni žalumos bei gėrybių, tačiau žiemos visa, kas gyva, perveria šalčiu, kad net ir šiais laikais žvarbiuoju metu dauguma vienuolių apleidžia savo gompas ir persikelia į vienuolynus šiltesniuose Indijos regionuose, o moksleiviai ilgąsias atostogas turi ne vasarą, kaip pas mus įprasta, bet viską sustingdantį gruodį ir sausį.
Rekordiniame peizaže – keista euforija
Ladakas susižeria daugybę visos planetos aukščio rekordų. Aukščiausia pasaulyje perėja motorinėms transporto priemonėms – Khardung La. Antra pagal aukštį perėja, skirta pravažiuoti mašinoms, Čangla, irgi priklauso Ladakui. Jų abiejų aukštis – apie 5360 m. Taigi, ir aukščiausios šioje Žemėje kavinės įkurtos Ladake.
Aukščiausią pasaulyje raftingo tašką – vietiniai jį vadina Songam – irgi savinasi Ladakas. Tai – vienos už kitą sraunesnių Indo ir Zanskaro upių santaka, esanti šalia Nimu kaimo, o prašmatnų vaizdą iš viršaus dovanoja Šrinagaro-Lėjaus plentas. Aukščiausia pasaulyje hidroelektrinė – Nimu Bazgo – taip pat yra Ladake, tiksliau, Alčyje, ir įrengta Indo upėje.
Bolivijos sostinė La Pasas ir Tibeto sostinė Lhasa įsikūrusios gal tik šimtu ar pusantro šimto metrų aukščiau nei Ladako sostinė Lėjus (Leh), esanti maždaug 3500 metrų aukštyje. Tarytum iš uolų išdygę Ladako vienuolynai, kurie dunkso slėniuose ant vienišų plikų kalvų, dėl aukščio gali rungtis nebent su Tibeto gompomis.
Šie rekordai mums, lygumų žmonėms, yra ne tiek romantika, kiek išbandymai organizmui chroniškai stingant deguonies. Į Ladako sostinę Lėjų galima trenktis autobusu ir kilti ant pasaulio stogo be skubos bei tokiu būdu po truputį aklimatizuotis. Tačiau iš Delio ši odisėja trunka 2–3 apvalias paras (su nakvyne Keilonge) ir tai geriausiu atveju, jei kelio demonai snaudžia bei neiškrečia kokių pokštų.
Tarpinis miestas arba ta vieta, iš kurios galėtų prasidėti didžioji kelionė ant ratų į Mažuoju Tibetu vadinamą Ladaką, – visai saikingame, tik 2000 m, aukštyje įsikūręs švelnaus grožio, tarytum specialiai medaus mėnesiui sukurtas Manalis.
Į Ladaką galima važiuoti ir iš kitos pusės – Kašmyro pagrindinio miesto Šrinagaro, kurio sapniškos apylinkės su ežerais ir kalnais tiesiog pavergia širdį. Bet, taupant laiką, pats operatyviausias ir patikimiausias būdas pasiekti Lėjų – tiesioginis skrydis iš Delio, Šrinagaro ar iš kito Indijos miesto.
Staigiai sumažėjus deguonies kiekiui, savijautai lemiamos įtakos neturi nei kūno sudėjimas, nei lytis, nei amžius. Tai – labai individualu. Būklė esant arčiau debesų priklauso ir nuo prigimtinių savybių, ir, matyt, nuo įpročių, apskritai, sveikatos.
Kai kurie keliautojai dar iki kvapą atimančių – tiesiogine prasme – aukščio pokyčių pradeda gerti diuretikus, kiti prikaupia drąsos vartoti stiprų šalutinį poveikį turinčius receptinius cheminius surogatus ir dažniausiai kelionę atlaiko. Kai kuriems šios priemonės nepadeda. Kiti nedaro nieko ir puikiai prisitaiko.
Pastarosios kelionės po Ladaką metu vartojau Tibeto medicinos vaistažoles, kurias man individualiai išrašė gydytoja tibetietė iš Dharamsalos. Herbalinė Rytų medicina, atlikus tam tikrus fiziologinius tyrimus ir tinkamai paskirta, dar niekada nepavedė.
Bet net ir tai nereiškia, jog lėktuvui nusileidus pusketvirto kilometro arčiau saulės, iškart galėjau šokinėti ir daryti prisispaudimus. Pirmi žingsniai debesis pramušančiame mieste – sunkesni, lėti. Šiek tiek nešioja į šonus. Net ir norint, skubėti nereikėtų.
Sunkiau pakeliantiems deguonies stygių ateiviams iš lygumų gali skaudėti galvą, pykinti. Savijautai palengvinti vietiniai siūlo deguonies balionėlius. Sėkmingai pritapusiems prasti pojūčiai anksčiau ar vėliau praeina – būna, per kelias valandas arba per kelias dienas.
Po lūžio pojūtis – it savame pasaulyje, blogumų kaip nebūta. Aišku, ir vėl iki pakilimo į vieną iš perėjų, kurių aukštis – virš 5000 m. Kai dabar palyginu, tai, kertant aukščiausią pasaulyje geležinkelio perėją Tangulą (5231 m), kuri yra kelyje tarp Pekino ir Lhasos, sąlygos - tarsi sanatorijoje, nes traukinyje purškia deguonį.
Atvirose Ladako perėjose adaptacija prasideda iš naujo, tik su dar aštresniais savijautos pakitimais. Tiesą sakant, jie pasireiškia ne tik bendru silpnumu ar sunkumu, bet ir keista euforija. Kai kurių keliautojų elgesys iš to džiaugsmo tampa neadekvatus. Esti tokių, kuriems papozuoti prie paminklo su užfiksuotu vietovės aukščiu neužtenka. Natūraliai apsvaigę, jie sumano nusifotografuoti užsiropštę ant skardžio arba didelio akmens briaunos, „nes adrenalinas“.
Daugelis, kas nevemia, laksto ant sniego basomis, bėgioja laipteliais į perėjos šventyklėlę ar stupą ir kitaip šėlsta, visai pamiršta rekomendacijas perėjoje ilgiau nei 20 minučių neužsibūti. Motociklininkų, autobusinių keliautojų veidai švyti, akys spindi maniakišku azartu. Štai kokia gali būti geografija transe.
Komplikuoto kelio burtai
Šiuolaikinė žmonių karta įsitikinusi esanti labai pažangi, visagalė, bet visas homo sapiensų pasipūtimas dingsta prieš kalnuose tykančius pavojus. Pasiutęs vėjas sukelia piktokas smėlio audras. Smėlio sūkuriai gali būti tokie tiršti, kad per juos nesimatys artimiausio horizonto. O kur dar nuožmių pūgų ar griaustinio grėsmė? Be to, žiemą arba tose aukštumose, kur žiema trunka amžinai, ledas kelius paverčia automobilių čiuožyklomis.
Jei kliautumėmės Himalajuose ir Tibeto plokščiakalny vilnijusiais pasakojimais, kur žemiška ir metafizinė tikrovė klastingai persipina su stebuklinėmis istorijomis, tai patys talentingiausi adeptai bent jau gebėjo stichijas burtų pagalba suvaldyti, o dabar, kaip senoliai pasakytų, nė debesies nuvyti nepajėgūs.
Kad tarpudančiuose traška smėlis, peršti nuo jo akis, veido oda – ne saulės nugairinta, bet šiurkščiai nutarkuota, o suplukęs kūnas – tarsi specialiai išvoliotas dulkėse – tai jau tik smulkmenos, Ladako keliautojo nuotykių pagardas. Svarbiausia neįstrigti kur nors ilgam arba amžiams.
Važiuojamąją dalį užgriuvę akmenys, tiesiai į jį nuo uolos trykštantis ir gilią balą pripylęs suintesnyvėjęs krioklys ar šaltinis, storas sniego apklotas net ir vidurvasarį – visai įprastos kliūtys. Tereikia palaukti, kol jas sutvarkys iš artimiausio miestelio atvykusios brigados.
Ladake tarsi begalinės nagos (mitinės gyvatės) per kalnus vingiuojantys keliai – tai gyvybė, o jų kraštas – jau mirtis. Simboliška, turint omeny, kad Tibeto budizmas ypač daug dėmesio skiria mirties ir visa ko laikinumo temai. Kokie esame trapūs, primena mašinos slystelėjimas į šoną prarajos link ir sėkmingas grįžimas į vėžes.
Anksčiau teko šimtus kilometrų serpantinais dardėti Tibete ir Nepale, bet taip išpuolė sėkmė, jog ladakiečiai pasirodė kaip patys geriausi vairuotojai pasaulyje. Visur Azijoje žmonės eisme vadovaujasi daugiau intuicija ir greita reakcija, ne tik sausomis taisyklėmis, tačiau Ladake vietiniai, regis, pranoksta net savo pačių intuiciją.
Kaip jie sugeba nė automobilių veidrodėliais nesusiliesti prasilenkdami ant posūkio realiai vienos lengvosios mašinos pločio atkarpoje arba kaip tokiame „siūlelyje“ dar ir apsisuka, – irgi jau magija. Nors kartais ji nebūtinai suveikia. Kur ne kur ant stačių šlaitų guli nuo slidaus krašto nulėkę automobiliai, po truputį virstantys metalo laužu.
Keliaujant kaip mažo vaiko dėmesys nuo jų peršoka ant kas šimtą metrų prisagstytų stendų su posakiais ir surimuotais šūkiais apie būtiną budrumą ir blaivumą, kaip antai: „Drinking whisky – driving risky“ (tai apie riziką vairuoti prisigėrus viskio), „Don‘t be gamma in the land of lama“ (šiuo žodžių žaismu siūloma lamų, tiksliau, vienuolių, šalyje nebūti kažkuo panašiu į narcizą ar kompleksuotą pasipūtėlį), „Don‘t hurry, and you‘ll be the first“ („Neskubėk ir būsi pirmas“).
Nuobodžiauti neleidžia dinamiški vaizdai: dantytą sniego viršūnių liniją tolumoje keičia per rūką ar kritulius vos įmatomi, tarytum nublukę įlinkiai, o saulei užspiginus, išryškėja snieguotos viršūnės ir griežti uolų siluetai, po savimi palikę plačias žalias pievas – tikrą rojų besiganantiems jakams, arkliams, avims, – taip pat šniokščiančias pačias įnirtingiausias Azijos upes: Indą, Zanskarą, Šjoką, Nubrą ar kuklesnes, tačiau ne mažiau triukšmingas ir niršias vandens gyslas.
Įkaitę taškai tarp dviejų gigančių
Ladakas pelnė ir kitą su aukšta amplitude susijusį rekordą. Tai – aukščiausiai Žemėje, net 6000 m aukštyje, įsiplieskę kariniai konfliktai. Beje, jie kaista speige. Šaltas Siačeno ledynas, maitinantis Nubros upę, Šjoko intaką, o per jį – ir Indo upę, jų ne atvėsina, o atvirkščiai – dar labiau pakursto nesantaiką tarp Indijos ir Pakistano.
Be to, aukščiausiai pasaulyje, tiksliau, 4200–4300 m aukštyje, telkšantį druskos ežerą Pangongą Ladakas dalijasi su Tibetu. „Dalijasi“ – kiek per švelnus žodis.
Vikipedijoje aptikta informacija lietuvių kalba apie šį įdomų vandens telkinį be gyvybės – juokingai skurdi. Greta pavardytų kelių sausų faktų, parašyta, jog tai – turistinis objektas. Iš tikro turistinis tik tiek, kad jo pakrantėje iš Ladako pusės ganosi vienas kitas asmenukėms skirtas jakas ir pastatytos trys numautas nuo užpakalio kelnes imituojančios ryškiaspalvės kėdės kaip užuomina į Bolivudo komediją „Trys idiotai“.
Šis filmas Indijoje ir pagarsino druskingąjį ežerą, išdekoruotą žvilgį keičiančių rusvų kalnų kontūrų, bet net per turizmo sezono piką, t. y. liepos, rugpjūčio mėnesiais, kelios pakrantėje įkurtos palapinių ir konteinerinių namukų stovyklavietės tuščios arba apytuštės, ir tik pavieniai indų keliautojai bei motociklininkai, azartiški dėl aukščiausių pasaulio vietų, kuriomis gali prasilėkti ant plieninių žirgų, maklinėja melsvo Pangongo pakrantėje. Bet nesipliuškena. Čia jums – ne Negyvoji jūra, maudytis draudžiama.
Pangongo galbūt ir laukia šurmulinga ateitis, tačiau kol kas jo apylinkėms didžiausias vargas kyla tikrai ne dėl komercijos, kuri čia – labai kukli, o dėl nuolatinės įtampos su kaimyne Kinija purslų. Todėl bent jau šiuo metu tai daugiau ne pramoginis, bet militarinis objektas.
Kinijos Liaudies Respublikai, tiksliau, Tibetui, oficialiai priklauso daugiau nei pusė Pangongo, tačiau Indija turi pretenzijų dėl dalies ežero ruožo į rytus nuo sienos, kurį šiuo metu savinasi Kinija. Šis dviprasmybių šleifas tęsiasi nuo XIX a. antros pusės, kai sikhų paimtas Ladakas, į kurį anuomet taikėsi ir kinai, perėjo britų Indijai, ir sienos linija tarp Indijos bei Kinijos buvo brėžta ir perbrėžta keliskart – tai palei Kunluno, tai palei Karakoramo kalnus, tai vieno britų atstovo, tai kito, bet galutinai neužtvirtinta ir ignoruota, tarytum tyčia rytiečiams būtų palikta vietos konfliktų bangoms kelti.
Pangongas skalauja Aksai Čino srities „uodegą“. Tai yra istorinės Ladako žemės, tačiau indams sunkiau pasiekiamos dėl Karakorumo viršūnių. Kinijai Aksai Činas svarbus tuo, kad per jį eina dar XX a. vidury kinų mikliai nutiestas kelias kaip jungtis tarp šios Azijos gigantės aneksuotų dviejų regionų – vakarinio Tibeto ir Sindziango Uigūrų rajono.
Abiem galiūnėms – ir Kinijai, ir Indijai – itin retai apgyvendinta Aksai Čino kalnų dykuma taip pat vertinga dėl joje prasidedančios Karakašo upės, daugybės sodos ežerų ir cinko, švino atsargų.
Dešimtmečiais abi supervalstybės laikėsi susitarimo nežvanginti ginklais. 2017 m. kinų ir indų kariai apsimėtė akmenimis. Tačiau akmenys gali virsti kulkomis. 2020 m. vasarą tarp Kinijos ir Indijos karių įvyko susišaudymas, pareikalavęs kelių dešimčių gyvybių iš abiejų pusių.
Taigi, Ladakas spaudžiamas ekspansyvių kaimynių – Kinijos ir Pakistano. Jei ne sąjunga su Indija, tokią, net už Lietuvą mažesnę (45 tūkst. kv. km), vos 300 tūkst. gyventojų turinčią kalnuotąją teritoriją šios ėdrūnės surytų vienu ypu.
Patekęs į Kinijos nasrus, Ladakas akimirksniu iš Mažojo Tibeto virstų į Mažąją Kiniją, apstatytą gamyklomis ir barakais kinų darbininkams, o po vienuolynais jie raustų požeminius automobilių parkingus, šalia statytų stiklinius prekybos centrus ir kitaip tyčiotųsi iš religijos pagal jau įsisavinto Tibeto pavyzdį.
Jei Ladaką pasiglemžtų islamiškasis Pakistanas, tai vargu ar aukštų perėjų šalyje liktų vietos budistams. Jų dabar Ladake yra maždaug pusė, kita pusė – musulmonai ir sufijai. Yra hinduistų ir šiek tiek sikhų, kurie čia per kartas įsikūrę nuo XIX a., kai buvo pasiekę ir užvaldę šį kraštą, o kiti tik neseniai iš Indijos atvykę į karo tarnybą.
Tvarkingi, pasitempę vyrai militarinėmis uniformomis ir su dastarais ant galvų, prisiekę ginti khalsą, tiksliau, bendruomenę, spinduliuoja išskirtinę jėgą, kai į vieną krūvą gurudvaroje susirenka pamaldoms ir labdaringiems pietums.
Karo tarnyba ir patiems jaunosios kartos ladakiečiams yra vienas patraukliausių pajamų šaltinių. Žemdirbystei su juo nebekonkuruoti. Vienuolystė dar svarbi, bet irgi jau ne tokia populiari. Karo punktų Ladake yra daugiau nei miestelių. Vingiuojant serpantinais, gali tekti prasilenkti su sunkiųjų karo mašinų vilkstinėmis.
Iš esmės beveik visa šalis yra militarinė zona. Jokių dronų. Į kai kurias sritis, kaip Nubros slėnis ir Pangongo pakrantė, patekti reikalingi leidimai. Nors turistams juos gauti per vietines kelionių agentūras nėra sunku, sistema atidirbta.
Pats Ladakas paranoja nealsuoja ar bent jau jos nedemonstruoja. Gatvėse kariai su ginklais nesišlaisto, išskyrus jie, tarytum jidamai ir dharmapalai chaki spalvos uniformose, saugo trankius, spalvingus vienuolių čam šokius ir žiūrovų minias per vieną įspūdingiausių vietos budistams metų įvykių – Hemiso festivalį, kad Pakistano ar Pakistano kontroliuojamo Kašmyro musulmonai nesugalvotų jos metu iškrėsti staigmenų. O mažamečiai budistų vienuoliukai sergėtojus kopijuoja, sklaidydamiesi su žaisliniais šautuvais.
Kitame straipsnyje – daugiau apie Ladako vienuolynus ir jų šventes.
