„Prieš keletą metų susitikau iš Jordanijos pagal Erasmus programą atvykusį studentą ir pirmą kartą daugiau išgirdau apie šią šalį. Tad ir nusprendžiau šiemet ją aplankyti“, – kodėl pasirinko tokį maršrutą, paaiškino keliautoja.
Nors Jordanijoje ir buvo trumpam susitikusi su pažįstamu studentu, tačiau ilgai negaišino jo brangaus laiko ir nesitikėjo, kad jis vedžios už rankos – visą maršrutą susidėliojo savarankiškai.
Paklausiausias transportas – taksi
„Man planuojant kelionę visada svarbu žinoti, koks ten transportas, kaip galėsiu nusigauti iš taško A į tašką B. Jordanija dėl to kėlė daug klausimų, nes ten viešasis transportas nelabai išvystytas, autobusai tarsi ir neturi konkretaus tvarkaraščio, gali išvažiuoti po valandos, po dviejų. Tačiau paaiškėjo, kad Jordanijoje labai populiaru važinėti taksi. Tiesa, tai nėra pigu, pavyzdžiui, norint iš vieno miesto nuvažiuoti į kitą, gali tekti sumokėti ir 40 dinarų, o vienas dinaras atsieina maždaug 1,30 euro. Surasti taksi nebuvo problema, bet nuolat reikėjo derėtis dėl kainos“, – pasakojo K. Gedeikytė.
Nors į Jordaniją Kristina keliavo viena pati, vieniša nesijautė, nes labai greitai susirado bendraminčių ir bendrakeleivių.
„Keliaudama stengiuosi pažinti šalį bendraudama su žmonėmis. Esu ne vieną muziejų praleidusi, jei tik randu su kuo pasišnekučiuoti“, – užsiminė mergina.
Be to, naujos pažintys labai praverčia kelionėje, nes su bendrakeleiviais gali dalintis transporto išlaidomis.
„Buvo įdomus nuotykis, kai kelionės pradžioje turėjau ekskursiją prie Negyvosios jūros ir į taksi susėdus su dar dviem vyresnėmis moterimis paaiškėjo, kad ir jos slaugytojos, kaip ir aš. Tad taksistui replikavome, kad jis gali jaustis su mumis saugiai. Labai susidraugavome su tomis moterimis ir nusprendėme dar kelias dienas keliauti kartu. Paskui mūsų keliai išsiskyrė, bet tada susiradau dar dvi drauges. Tad šioje kelionėje turėjau ir dvi mamas, ir dvi seseris“, – nuotaikingai pasakojo keliautoja.
Vietinių žvilgsniai netrikdė
Pasak Kristinos, Jordanija nėra labai pigi šalis. Ji pati daugiausia rinkosi pigesnes nakvynes hosteliuose, tad nakvynė atsieidavo maždaug 15-30 dinarų, o viešbučių kainos tokios pat kaip Europoje.
Pasiteiravus, ar jautėsi saugi, Kristina patvirtino, kad Jordanija yra viena iš saugiausių ir draugiškiausių musulmoniškų šalių.
„Vietiniai su šypsena, draugiški, pasirengę padėti. Nepaisant to, sutemus viena nevaikštinėjau. Stengiausi rengtis kukliai, neatidengti per daug odos, bet žvilgsnių sulaukiau nemažai. Buvo ir prašančiųjų telefono numerio, bet neįkyriai“, – pasakojo lietuvė.
Kultūriniai skirtumai
Paprašius išskirti keletą kultūrinių skirtumų, Kristina stebėjosi, kad Jordanijoje nėra pėsčiųjų perėjų, tad teko įveikti baimę pereiti gatvę važiuojant mašinoms.
Lietuvio akiai neįprasta, kad daugelis moterų Jordanijoje vilki hidžabą ir ryškiai dažosi.
Taip pat ją nustebino vietinių pamaldumas, net 4 nakties ją prižadindavo iš šventyklos per garsiakalbį sklindantis ir maldai kviečiantis balsas.
„Regis, jie meldžiasi per dieną 5 kartus, bet vietiniai pasakojo, kad ne visi tai daro uoliai. Visgi religija jiems labai svarbi.
Daug informacijos apie vietinių gyvenimą sužinodavau iš taksistų. Jie pasakojo, kad tėvai vis dar kišasi į jaunuolių partnerio pasirinkimą, tačiau esą dabar jau nebėra viskas taip griežta. Jei tėvų siūlomas kandidatas netinka, leidžiama tuoktis ir su savo išrinktuoju. Paprastai vestuvės būna didelės, be 10 tūkst. dinarų šventei surengti neišsisuksi, mat šeimos yra didelės, o giminė – plati. Jordanijoje 3 vaikus auginanti šeima vadinama mažavaike. 6-8 vaikai – įprastas skaičius šeimoje. Tęsiant apie vestuves, jaunikis jaunosios šeimai sumoka apie 3 000 dinarų, kad šeima paruoštų jaunąją: suknelė, makiažas, vien papuošalams reikia 1 000 dinarų. Galbūt čia geriau gyvenančiųjų šeimų privalumai, nes atlyginimai nėra dideli“, – pasakojo Kristina.
Petra – kaip stebuklas
Kristina aplankė Amaną, Džerašą, Negyvąją jūrą, Madabą, Karaką, Petrą, Wadi Rum ir Akabą. Paprašius rekomenduoti labiausiai įsimintiną vietą, ji išskyrė Petrą.
„Petra tikrai yra verta pasaulio stebuklo vardo – tikrai ypatinga vieta. Jau ir nuotraukose ji atrodo įspūdingai, visgi tai nesulyginami dalykai su tuo jausmu, kurį patiri ten būdamas. Petra – tarsi atskiras pasaulis, ten uolose gyvena vietiniai beduinai, dirba, veisia gyvūnus, turi savo kaimelį, mokyklą. Tik vietiniai prekeiviai, mano manymu, šiek tiek atima iš jos autentiškumo. Visoje Jordanijoje prekeiviai gana įkyrūs, norint ką nors nusipirkti reikia mokėti derėtis“, – pasakojo lietuvė.
Wadi Rum dykuma, pasak jos, tarsi kita planeta. Lauke gamintas maistas, beduinų stiliaus muzika ir palapinės, žvaigždėtas dangus, saulėlydis ir saulėtekis.
„Negyvojoje jūroje tiek daug druskos, kad joje neįmanoma nuskęsti. Tiesa ta, kad aš nemoku plaukti ant nugaros, tai vienintelė jūra, kur man tai išeina“, – pasakojo Kristina.
Širdį pavergęs hostelis
„Netikėtai, bet man labai patiko Akaba, – tęsė pasakojimą Kristina, – nors būnant ten karštis siekė 39 laipsnius ir didelę dalį dienos teko praleisti hostelyje. Iš ryto keliavome į paplūdimį (jų yra tik keletas, kur galima būti su bikiniu), o po pietų būdavome hostelyje, kol karštis kiek nuslūgdavo. Vakare jau buvo galima išlįsti į lauką.
Akaba yra šalia Raudonosios jūros. Ten žmonės vyksta nardyti tiek mėgėjiškai, tiek profesionaliai. Ten labai gausu koralų rifų, todėl tai yra traukos objektas.
Man Akaba pasirodė jaukus miestas, turintis gerą kavinių pasiūlą, turi vadinamąjį mažąjį Dubajų, kuris labai prabangus, švaresnės gatvės. Turėjau galimybę pašniukštinėti turguje – tai mano vienas iš būtinų dalykų kelionėje, taip pat kaip ir maisto parduotuvių tyrinėjimas.
Labiausiai mano širdį pavergė hostelis „Hakaia community“, kuriame buvau apsistojusi. Mes ten nuvykome be išankstinės registracijos ir mus priėmė už 10 dinarų. Labai draugiška, jauki aplinka, šeimininkai – du broliai, labai paslaugūs ir komunikabilūs: iškvies taksi, padės nunešti lagaminą, užplikys arbatos ar pusryčius padarys, prisės pasidalinti istorijomis, sudarys maršruto planą ar šiaip paliks svečiams prižiūrėti hostelį, kol bus trumpam išėję. Tokiam hostely dar nesu buvusi, kuriame jausčiausi tokia sava, lyg namuose.
Ten susipažinau su dar viena slaugytoja (lyg dviejų būtų maža). Ji kilusi iš Indonezijos, bet dirba Saudo Arabijoje, atvyko kartu su vaikinu, ir ne šiaip sau, o į pasimatymą. Susipažinę tinderyje, jie negalėjo ten imti ir susitikti, nes Saudo Arabijoje viskas daug griežčiau, todėl atvyko į kitą šalį. Paklausus, kada vėl susitiks, sakė, gal kitą kovą. Nuostabūs žmonės, su kuriais palaikau kontaktą ir šiandien“, – pasakojo lietuvė.
Tokių fejerverkų nebuvo regėjusi
Pasakodama apie Amaną, Kristina pažymėjo, kad senamiestis ir centras skiriasi.
„Centre daugiau tvarkos, nepastebėjau šiukšlių. Aplankiau didelį prekybos centrą, kuriame daug prašmatnių prekių ženklų ir mielų parduotuvėlių, kur galėjau atsiskaityti kreditine kortele (paprastai atsiskaitoma grynaisiais). Žmonės ten laisvesni, daugiau moterų be hidžabo ir atviresniais drabužiai, net gėjų porelę mačiau, beje, vietiniai prieš juos nusiteikę.
Amano senamiestis labai skiriasi, aš gyvenau šalia romėnų amfiteatro, ten daug prekybininkų gatvėse, tad sunku praeiti neužkalbintam, bet jie draugiški, siūlo pagalbą. Pastebėjau daug šiukšlių, o šiukšlinių niekur nematyti, siauros gatvės ir gana stačios, o eismas chaotiškas.
Netikėtai man pavyko sudalyvauti jų nepriklausomybės dienoje, kuri buvo minima amfiteatre. Galiu drąsiai sakyti, kad mačiau vieną geriausių fejerverkų šou savo gyvenime, o vietinių energija buvo neapsakoma, iki pat ryto netilo mašinų signalai“, – pasakojo mergina.
Daug angliavandenių ir cukraus
Prisimindama vietinį maistą, lietuvė pažymėjo, kad Jordanijoje kone kiekvienas patiekalas valgomas įvyniojus į pitos duoną. Kadangi Kristina netoleruoja gliuteno, toks valgymo būdas jai ne itin tiko. Nelabai sužavėjo ir vietiniai desertai, mat labai saldūs.
„Jordanijoje net ir arbatą geria labai saldžią, o jos jie geria labai daug. Buvo įdomu ragauti, kai į juodąją arbatą dar įdeda mėtos arba šalavijo lapelį, dar kardamono, cinamono. Tokios arbatos dabar ir grįžusi namo pasigaminu“, – pasakojo Kristina.
Jordanijoje ji ragavo ir humuso, falafelių, o mėsiški patiekalai daugiausia būdavo gaminami iš vištienos, jautienos ir avienos.
„Kiaulienos jie nevalgo vien dėl to, kad kiaulė gyvena purve ir yra nešvarus gyvulys“, – skirtumais stebėjosi mergina.
Visgi, ko gero, didžiausias skirtumas – Lietuvos ir Jordanijos gamta.
„Sausa, ruda, šen ten tik keli krūmai ir viskas“, – nusikvatojo Kristina, bet patikino, kad tikrai verta aplankyti šią šalį.
„Tik SIM kortelės oro uoste nepirkit, nes permokėsit“, – pabaigai perspėjo.
