Mažoji Italija yra kiekvieno Niujorko turisto privalomų aplankyti vietų sąraše – jos romantiška senojo Niujorko atmosfera garsi visame pasaulyje, o autentiški makaronų patiekalai, patiekiami geriausiuose itališkuose restoranuose, yra nepakartojami. Daugumą restoranų valdo ir juose dirba jau trečia ar ketvirta jas įkūrusių šeimų karta. Kiekvieną savaitę čia apsipirkti atvažiuoja priemiesčiuose gyvenantys italų kilmės amerikiečiai, o turistai iš Italijos, kasdien atvykstantys ekskursijų autobusais, stebisi patiekalais, kurių nematė nuo tada, kai juos gamino jų močiutės.
Kiekvieną rudenį pagrindinėje rajono gatvėje vykstanti San Gennaro šventė tampa bene autentiškiausia vieta, kur galima susipažinti su ankstyvųjų Niujorko italų bendruomenės kulinarinėmis tradicijomis.
11 dienų vykstančios šventės tradiciją Niujorke 1926 m. pradėjo imigrantai iš Neapolio. Jos metu uždaroma visa Mulberio gatvė, išsirikiuoja itališko maisto gamintojai ir prekeiviai, vyksta religinės procesijos ir mišios.
Beveik 30 metų Niujorke gyvenantis fotografas V. Jankūnas San Gennaro šventėje lankosi kasmet ir pro savo fotoobjektyvą fiksuoja įdomiausius momentus. Išskirtinius menininko kadrus, alsuojančius itališka ekspresija ir virtuvės darbuotojų nuovargiu, publikuoja kultūros, dizaino ir architektūros žurnalas „Taad Magazine“.
„Aš nerengiu reportažo, aš fotografuoju, kas man įdomu, improvizuoju“, – sako V. Jankūnas, į renginį besistengiantis pasižiūrėti kitu kampu.
„Kartais padarai porą šimtų kadrų, iš kurių išeina vos vienas geras. Ir čia atsiranda diskusija, kas skiria gerą fotografiją nuo blogos. Tai labai subjektyvu. Man svarbu, kokią istoriją pasakoja nuotrauka, ar įdomūs personažai, kaip jie atskleisti, ar atkurta tos vietos nuotaika“, – pasakoja menininkas.
Štai vienas užfiksuotų šventės momentų – išraiškingas italas su sumuštiniu, kurio itališkas temperamentas veržiasi tarsi vulkanas. Anot V. Jankūno, jis nėra piktas, jis kažką rėkia, nes ką tik apsidegino ranką prie krosnies. „Ten viskas intensyvu, didelės eilės, visi laukia savo sumuštinio. Kaip fabrike. Žmonės dažnai galvoja, kad sunkus darbas yra kloti šaligatvį ar dėti čerpes ant stogo, bet iš tikrųjų žmonės nesupranta, koks varginantis darbas verda virtuvėje ar restorane, kai susirenka labai daug žmonių. Vieni gamina, kiti parduoda, viskas šviežia, ką tik paruošta, ir tu matai visą procesą, koks didžiulis konvejeris sukasi“, – įspūdžiais dalijasi fotografas.
Anot jo, šiame festivalis tarsi atskleidžiamos itališkos virtuvės paslaptys, nes viskas ruošiama prie kliento akių: „Žmonės mato, kaip minkoma tešla, kepama dešra ar sumuštiniai. Anksčiau nebuvo restoranų, kurių virtuvės darbą galėtų stebėti ir lankytojai. Dabar situacija kitokia, bet vis tiek tas autentiškumo faktorius išlieka.“
V. Jankūnas pasakoja, kad pastaraisiais metais Niujorko Mažąją Italiją po truputį perima savo kvartalą plečiantys kinai. Italų rajone mažėja ir dėl to, kad pirmieji gyventojai persikelia į priemiesčius. Laimei, Mažosios Italijos širdis vis dar plaka ir San Gennaro festivalis išlieka vienu svarbiausių renginių Niujorke.
