Ir jis nepasikeitė net pragyvenus šioje šalyje aštuonerius metus. Per šiuos metus nukeliauta daugybė kilometrų, aplankytos pilys, įveikti kalnai, išsimaudyta ledinėse kalnų upėse ir tai dar ne pabaiga, dar laukia daug naujų vietų ir nuotykių. Tik šįkart noriu dalintis su kitais, todėl organizuoju keliones po Škotiją. Noriu visiems parodyti, kad keliauti laiku įmanoma. Ir tai galima padaryti Škotijoje.
Jei paklaustumėt, koks yra Škotiškasis identitetas, itin svarbią vietą čia užimtų šios šalies istorija. Turininga ir dažnai skausminga Škotijos praeitis, kupina kovų už nepriklausomybę, kurių aidai dar ir šiandien alsuoja žmonėms į veidą ir išlieka politinių diskusijų centre. Kur bekeliautum, senieji įvykiai ir senųjų žmonių palikimas yra visai šalia. Istorikai skaičiuoja, kad Škotijoje kažkada buvo daugiau nei 2000 pilių – didžiulis skaičius šaliai, kiek didesnei už Lietuvą. Kai kurios jų jau sugriuvo, kai kur liko pamatai ar dalis pilies, kai kurios puikiai išsilaikė ir iki šiol yra gyvenamos ar tapusios populiariais lankomais objektais.
Viena romantiškiausių bei vaizdingiausių vadinama Eilean Donan pilis, įsikūrusi mažoje saloje, Škotijos šiaurės vakaruose, vietoje, kur susitinka trys ežerai. Pirmoji pilis, kuri neišliko, čia buvo pastatyta dar XIII a. Ji buvo skirta apsiginti nuo vikingų. Pilis vis buvo plečiama, statoma daugiau priestatų, kol XVIII a. pilyje įsikūrė jakobitai, kalniečiai kovotojai už nepriklausomybę, siekę sugrąžinti karalių į Škotijos sostą. Apie tai sužinoję anglai perėmė pilį ir ją sudegino. Pilis, kurią dabar lanko keliautojai, yra rekonstruota XX a. Joje galima apžiūrėti meno kūrinius, jakobitų ginklus, iš arčiau pažvelgti į tuometinį škotų gyvenimą.
Didinga Stirlingo pilis vaidinusi svarbią rolę Škotijos istorijoje iki šiol yra viena lankomiausių vietų šalyje. Šioje pilyje buvo karūnuota Škotijos karalienė Marija Stiuart (1542 m.), pilis regėjo Škotijos nepriklausomybės kovas, anglų įsiveržimą. Pasauliui geriausiai žinomas tikriausiai yra Strilingo tilto mūšis XIII a. pabaigoje ekranizuotas įžymiajame epe “Narsioji širdis” su Melu Gibsonu priešakyje (tiesa, su gan dideliu prieskoniu romantikos bei istorijos interpretavimo). Vaikščiojant po vidų galima pamatyti, kaip atrodė pagrindinė karališkoji menė (didžiausia Škotijoje – beje, vaikščiojant menės viduje nepamirškite užversti galvos viršun ir nepraleiskite įspūdingos meistrystės ąžuolinių lubų, kurių kontrukcijai buvo sunaudota 350 medžių), miegamieji, virtuvė, sandėliai ir kiti kambariai su viduramžių laikotarpio daiktais.
Ypač smagu pilyje apsilankyti šeimoms su vaikais. Mažiesiems čia ne tik įdomu po pilies labirintus pasivaikščioti, bet jie taip pat gali persirengti tuometiniais drabužiais ar pagroti senoviniais muzikos instrumentais taip prisiliesdami prie Škotijos istorijos. Vidiniai pilies sodai, nors maži, atrodo ypač jaukiai ir juose galima prisėsti ir pailsėti ar tiesiog leisti mintims nunešti jus į senosios Škotijos laikus.
Apžiūrinėdami Karalienės menę tikrai pastebėsite ant sienos kabantį vieną įspūdingiausių pilyje eksponuojamų meno kūrinių. “Vienaragio medžioklė” yra septynių rankomis austų gobelenų rinkinys. 13 metų gamintas kūrinys atkurtas pagal XVI a. pradžios gobeleno fragmentus, kurie taip pat kabojo Stirlingo pilyje. Tiesa, vienaragis šiuose audiniuose pavaidzuotas neatsitiktinai. Ši būtybė laikoma Škotijos nacionaliniu gyvūnu – tai vienas iš nedaugelio atvejų kuomet nacionaliniu gyvūnu laikoma mistinė būtybė (kai kurie mitų tyrinėtojai teigia, jog vienaragis buvo amžinas liūto, kuris yra Anglijos simbolinis gyvūnas, priešas).
Būdami Stirlingo pilyje užeikite ir į jos koplyčią. Minimalistinio stiliaus, bet įspūdingo dydžio erdvė nuteikia itin pakiliai, o už altoriaus esantis langas atveria vaizdą į aplinkines kalvas bei už kelių kilometrų stovintį 67 metrų aukščio Wallace‘o monumentą (Taip, to paties William Wallace‘o iš “Narsiosios širdies”). Ten įsikūrusiame muziejuje eksponuojamas ir Wallace‘o kalavijas. Nepaisant to, kad istorikai ginčija ginklo autentiškumą, jis spėjo tapti kovų už laisves ir idėjas simboliu. Štai pavyzdžui 1912 aktyvistė Ethel Moorhead sudaužė stiklinę eksponato dėžę siekdama atkreipti dėmesį į moterų teises. Vėliau kalavijas buvo pavogtas škotų nacionalistų. Žinoma, su kiekvienu įvykiu kildavo diskusijų bangos, tik parodančios, kokia stipri gali būti istorinė savimonė.
Ne visos pilys yra atviros turistams, kai kurios yra gyvenamos ar tiesiog laikomos privačių asmenų įvairioms progoms. Viena tokių yra yra Drummond pilis. Ji garsi ne savo pastatu, kurio vidaus apžiūrėti negalima, bet sodais. Šie sodai laikomi gražiausiais ne tik Škotijoje, bet ir vienais gražiausių Europoje. Čia taip pat buvo filmuojami tokie filmai kaip Rob Rojus (Rob Roy) ar Svetimšalė (Outlander).
Lankytojai gali pasivaikščioti po įspūdingai suformuotus augalų labirintus, surasti šešėlį prisėdę ant suoliuko po gyvu medžio skėčiu ar tiesiog nuo ištaikingų paradinių laiptų grožėtis atsiveriančia panorama. Bevaikštant didelė tikimybė sutikti povų, kurių rami ir grakšti eisena bei spalvingos plunksnos suteikia dar daugiau pikantiškumo šiai vietai. Tad jei norite pasijusti lyg aukštuomenės svečias iš XVIII a. – jums tereikia nusileisti šiais paradiniais laiptais ir neskubant žavėtis tikru gamtos ir žmonių sukurtu šedevru.
Keliaujant po Škotiją neįmanoma atsistebėti tokio senovės palikimu, kaip, pavyzdžiui, neolito amžiaus Calanais stovinčiais akmenimis, esančiais Lewis saloje. Nors tokių stovinčių akmenų yra išlikusių nemažai, pastarieji yra įpsūdingiausi dėl savo dydžio ir puikaus išsilaikymo. Šie akmenys sustatyti kryžiaus forma su apskritimu viduryje. Manoma, kad jų paskirtis buvo religinė. Čia žmonės susirinkdavo aukoti ir melstis. Tačiau yra ir dar vienas įdomus faktas – šie akmenys išdėstyti pagal saulės ir mėnulio padėtis. Tai leidžia manyti, kad žmonės tiksliai numatė kiekvieno akmens vietą ir galbūt juos naudojo dangaus stebėjimui. Legendos ir mistika iki šiol gaubia šias vietoves ir kiekvienas aplankęs šią vietą, gali papasakoti savo istoriją.
Lankantis Škotijoje nereikia toli keliauti, kad tave netikėtai nustebintų iš praeities išniręs griūvėsis. Važiuodama į tuometinį darbą, keliose vietose buvau pastebėjusi užrašą Antonine Wall. Greitai išsiaiškinu, kad Antonino siena, pastatyta romėnų, valdant imperatoriui Antoninui Pijui 138 – 161 metais. Romėnai buvo užkariavę didelę dalį Europos ir pasiekę Škotiją. Antonino siena žymėjo romėnų iškovotos teritorijos ribas. Šis gynybinis įtvirtinimas buvo 63 km ilgio ir tesėsi nuo rytinės iki vakarinės Škotijos pakrantės. Šios sienos likučiai kur ne kur išnyra, ar tai būtų laukai, ar kapinės, ar jau šalia pastatyti šiuolaikiniai gyvenamieji namai. Atsitūpi ir lieti romėnų rankomis suneštus akmenis, apsidairai aplink – XXI a. žmonės, namai, gyvenimas. Kaskart atsidūrus tokioje situacijoje, galima aiškiai pajusti laiko tėkmę ir kaip svarbu kuriant ateitį sugebėti išlaikyti ir prisiminti praeitį. Šios sienos likučiai bei jos apylinkės buvo it aukslo kasyklos archelogams, namažai čia atrastų objektų galima apžiūrėti ir Glasgow universitete įsikūrusiame Hunterian muziejuje.
Ne paslaptis, kad Škotija garsėja savo kalnuotu reljefu ir plačiais slėniais. Žygiai į kalnus yra labai populiarūs ne tik tarp vietinių gyventojų, bet ir tarp turistų. Atvykus šitą pramogą išbandyti būtina! Tokių žygių planavimą itin palegvina puikiai išvystyta Škotijos turizmo infrastruktūra. Keliaujant, didžioji dalis maršrutų yra gerai sužymėti, kas padeda lengviau orientuotis nežinomame kelyje.
Pasirinkti yra iš ko: nuo vaizdingo vos kelių valandų žygio į Conic Hill, į kurį drąsiai galite leistis ir su vaikais, iki įšūkius mėgstantiems skirto, septynias dienas trunkančio West Highland Way žygio. Vieną kartą keliaujant su grupe prie mūsų priėjo škotas. Senyvo amžiaus vyras kaip tik ruošėsi lipti į kalnus su savo nedideliu būriu bendraminčių. Kaip jis paaiškino, jų klubo nariai tą dieną nešė mirusio bendrakelevio pelenus į kalną, kad juos išbarstytų vėjyje. Ant kalno jie paliko gėlių ir eilėraštį. Šis jų gestas puikiai atspindi, kokią vietą kalnai užima škotų širdyse.
Kiekvienas kopimas į kalnus būna skirtingas. Kalnuose gali tekti pamatyti škotiškų aukštumų karvių, taip pat avių ar elnių kaimenę. Atkreipkite dėmesį į akmenų tvoreles. Jos nėra sumūrytos, akmenys tiesiog sudėti vieni ant kitų ir taip tvoros driekiasi per kalnus ir pakalnes. Keliaujant ilgesnius atstumus, galite prieiti namelius kalnuose (bothy), kurie yra nerakinami ir skirti žygeiviams pernakvoti. Šiuos kalnų namelius vadinu škotų svetingumo simboliu. Juose galima rasti visko, ko reikia maistui pasigaminti, taip pat pasikurti židinį ir pasišildyti. Sąlyga yra tik viena, po nakvynės viską reikia palikti taip, kaip radote.
Vienas iš įsimintiniausių nuotykių kalnuose – tai elnių maitinimas. Cairngorms nacionaliniame parke kalnų gidas nuveda vingiuojančiu takeliu per viržius link vietos, kur laukiniai elniai laukia keliautojų su pilnais maisto maišais. Taikūs gyvūnai ateina vos mums pasiekus „sutartą“ vietą. Ši vieta yra sutarta tik tarp gidų, kai jie ryte nustato, kurioje vietoje ganosi elniai. Taigi kiekvienos grupės kelionė gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo elnių ganimosi vietos. Didingi raguočiai kramsnoja iš rankų, leidžiasi paglostomi, o maistui pasibaigus ramiai sau nueina lyg tai būtų nieko neįprasto, tiesiog rutina. Bet taip nesijaučia nė vienas iš mūsų būrio! Visiems mums tai pirmas susidūrimas su laukiniais elniais, pirmas kontaktas su šiais Škotijos aukštumų karaliais.
Grįžę iš žygio tikrai jausitės alkani todėl pasiteiraukite, kur galite rasti vietinio maisto restoraną. Nors Škotijos virtuvė buvo smarkiai paveikta tiek europiečių, tiek tolimųjų rytų kulinarų per pastaruosius keletą šimtų metų, tačiau tradiciniame restorane jums tikrai pasiūlys paragauti hagio. Vietiniai, dažniausiai norėdami juokais pagąsdinti, visuomet primins, kas glūdi šio tradicinio škotų patiekalo viduje – sumalta avies širdis, kepenys bei plaučiai sumaišyti su svogūnais, avižomis, prieskoniais ir visa tai patalpinta avies skrandyje. Nors ingridientai galbūt ir nėra patys patraukliausi, meistriškai pagamintas hagis tikrai padovanos pikantišką skonį ir įsimintiną tekstūrą.
O jei visgi avies dalys ne jūsų skoniui, visada galite išbandyti gan populiarius įvairios paukštienos patiekalus ar pasiteirauti apie šviežiai sugautą žuvį. Po sočių pietų visuomet galite paragauti ir škotiško viskio. Tie kas domisi šiuo gėrimu, tikrai žino, kad šioje šalyje brandintas viskis garsus visame pasaulyje. Jei po Škotiją keliautumėt ilgėlesnį laiką, tikrai rekomenduoju aplankyti vieną iš viskio gamyklų. Ten jums ne tik aprodys gamybos procesą ar leis išvysti dešimtmečių senumo viskio statines, bet ir papasakos apie vietinius faktorius lemiančius skonį bei leis sužinoti, kodėl šis gėrimas toks populiarus Škotijoje.
Nors Škotijos miestai taip pat tikrai turi ką pasiūlyti, kiekvienas keliautojas, pabuvęs Škotijoje, patvirtintų, kad pabėgus nuo miesto šurmulio, atsiveria visai kitas Škotijos vaizdas – persmelktas senovės, istorijos, tradicijų. Laikas čia lyg sulėtėja, lyg turėtum galimybę pabuvoti įvairiuose praeities laikmečiuose bei pasimėgauti nepamirštamais gamtos vaizdais O jei pasiseks, galbūt netgi pajusti, ką reiškia grįžti iš kelionės permirkus nuo šalto Škotijos lietaus.