Vos pasibaigia pamokos, maždaug apie 14–15 valandą popiet, kasdien, išskyrus penktadieniais (pagrindinę musulmonų maldų dieną), tuntai jaunų, maždaug 16–17 metų amžiaus vaikinų renkasi prie ypatingojo „Souq Waqif“ turgaus skyriaus. Sakydamas „ypatingas“, turiu omenyje tai, kad nei mes pas save Lietuvoje, nei kitos šalys Europoje nieko panašaus neturi. Ir vargu, ar kada nors turės.
Ant vartų čia angliškai bei arabiškai parašyta „Sakalų turgus“. Supraskite – vieta, kurioje prekiaujama akyliausiais ir greičiausiais pasaulyje gyvūnais tituluojamais skraiduoliais. Aš ir pats nežinojau, jog sakalai medžioklės metu gaudydami savo auką gali išvystyti net iki 389 km/val. greitį. Bet šiame turguje šitą faktą man pakartojo net keli pardavėjai. Žinoma, ne šiaip sau pakartojo, o su didžiuliu pasididžiavimu, labai išraiškingai.
Grįžkime prie jaunuolių, kurie mane ir atvedė į šitą ypatingą turgaus skyrių. Jie prie sakalų keliauja ne veltui, daugumai tai svajonių pirkinys. Metų metus, nuo pat vaikystės Kataro berniukai apie sakalus kalbasi su savo seneliais, tėvais, dėdėmis bei pusbroliais. Renka patarimus, klausosi istorijų apie vienos ar kitos rūšies sakalus. Ir laukia tos dienos, kai patys įsigis tokį skraiduolį.
Po vieną jaunuoliai neina, dažniausiai po du, tris ar dar didesnėmis kompanijomis. Tai man šiek tiek primena paties paauglystę, kai su draugais eidavome spoksoti naujų įrenginių į technika prekiaujančias parduotuves. Stovėdavome ir aptarinėdavome naujus telefonus, televizorius bei kitus įrenginius.
Svajojome kada nors juos visus įsigyti. Kataro vaikinams technika – nieko įdomaus, dauguma jų aprūpinti gerais telefonais, dažniausiai – naujausiais. Gerais kompiuteriais ir visu kitu, ko geidžia tradicinis europietis jaunuolis. Katare pas juos geriau už viską pasaulyje yra sakalai.
Sakalas yra nacionalinis Kataro paukštis. Jie svarbi šios šalies kultūros bei istorijos dalis, labai gerbiami ir šlovinami. Nuo neatmenamų laikų taip yra, kai vietos beduinai sakalus naudodavo medžioklėje. Ir dabar naudoja, ir dar specialiai sakalams organizuoja įvairius sportinius bei grožio konkursus. Tarp Kataro vyrų visiškai įprastas dalykas – turėti sakalą.
Todėl toji diena, kai perki pirmąjį savo skraiduolį – labai ypatinga, labai svarbi. „Tu tarsi iš berniuko tampi tikru vyru“, – šitaip man apibūdino šio pirkinio reikšmę pardavėjas Muhamedas, sakalais prekiaujantis visą savo gyvenimą.
Šį verslą jis paveldėjo iš proproprosenelio. Tą patį dirbo jo proprosenelis ir prosenelis, ir senelis, ir tėvelis taip pat. Muhamedas tikisi, kad ir vienas iš jo sūnų tą patį dirbs. Jau dabar padeda prekyboje.
Sakalų turguje lankiausi dienos pabaigoje, septintą valandą vakaro. Gavau patarimą ateiti tokiu laiku, nes būna ramiau, kas labai svarbu – mažiau turistų ir trinties užpakaliais. Ko aš nekenčiu. Šiais paukščiais prekiaujantis skyrius yra tapęs vienu iš įdomiausių Dohos lankytinų vietų, kur turistų grupes veda gidai bei pasakoja jiems apie šių paukščių svarbą visame Arabų pusiasalyje.
Dieną kai kurie prekeiviai už apsilankymą jų prekybos taškuose ar ypatingai už norą nusifotografuoti su sakalais prašo mokesčio. Tuo metu vakarėjant, kai mažėja žmonių ir daugiausia turguje lankosi tik vietiniai – tie, kas tikrai nori pirkti sakalus, – pardavėjai tampa minkštesni ir turistus priima atlapota širdimi. Man irgi pasisekė, niekas jokio mokesčio neprašė, bet labai maloniai viską pasakojo bei rodė, pristatinėjo parduodamus paukščius, lyg aš tikrai kurį nors norėčiau pirkti.
„Nieko nesuprantu apie juos. Man tai tiesiog gražūs paukščiai“, – atvirai pasakiau pardavėjui Mustafa, kurio prekybos vietoje sutikau penkis jaunus vaikinus, iki smulkmenų analizavusius parduodamų sakalų išvaizdą ir savybes.
„Ar jie rimtai nusiteikę pirkti?“ – paklausiau pardavėjo.
Šis palinksėjo, tik iškart patikslino:
„Šiandien tikrai nepirks ir rytoj dar nepirks. Jie iš pradžių tarpusavyje aptarinėja, o tada po kokios savaitės atsiveda tėvą. Jo žodis būna lemiamas ir, aišku, jis sumoka už pirkinį.“
Ir buvo visiškai teisus – netrukus tie penki vaikinai pravėrė parduotuvėlės duris bei išmovė savo keliais. Nieko nepirko. Bet nusiteikimas atrodė tikrai rimtas.
„Supraskite, tai daug įdomiau nei pirkti naują telefoną ar naują automobilį. Ten viskas būna aišku. Apie modelius gali paskaityti internete, įvairius papildomus pagerinimus gali tiesiog užsisakyti iš fabriko, na, nieko įdomaus. O su sakalais viskas žymiai giliau. Reikia gilintis į jų rūšį, pasidomėti, kas buvo jų tėvai, reikia sužinoti, ar paukščiai yra paėmę titulų, ar yra laimėję varžybų.
Tai itin svarbu, nes nuo to priklauso ne tik kaina, bet ir sakalo būsimi rezultatai“, – pasakoja man pardavėjas. Ir vieną po kito rodo įvairius sakalus, aptarinėja jų plunksnas, spalvas, atspalvius. Į visą tai irgi labai svarbu atkreipti dėmesį.
Turgaus prekeiviai man pasakojo, kad dauguma šeimų turi savo mėgstamus prekybos taškus, kur sakalus perka metų metus.
„Labai svarbu pasitikėti savo sakalininku. Jis žino, ką ta šeima mėgsta. Be to, atsiranda pasitikėjimas, kad nuolatinis pardavėjas išrinks tikrai gerą variantą ir neapgaus. Nes tokių dalykų irgi pasitaiko, bet tik ne mūsų turguje, čia kai perki iš kitur, pavyzdžiui, iš skelbimų internete.
Ten daug prastų sakalų, labai dažnai Kataro vyrai nusivilia, nudega pirkdami. Tada sugrįžta į turgų bei ieško kažko naujo“, – pasakojo pardavėjas Mubarak.
Nors sakalų prekybos taškai visiškai neatrodo kažkuo išskirtiniai ir labai prabangūs, prekės čia tokio brangumo, kaip kokie brangakmeniai. Sakalai, kuriuos labiausiai man rekomendavo vienas iš pardavėjų, kainuoja nuo 5 iki 20 tūkst. eurų. Pasirodo, tai net ne didžiausia kaina, būna jų dvigubai brangesnių, bet tokie jau gaunami pagal specialų užsakymą, juos labai greitai išgraibsto patys turtingiausi ir galingiausi Kataro vyrai. Dėl brangiausių sakalų – didžiulė konkurencija.
O va dėl vidutinės kainos paukščių situacija ramesnė. Juos daugiausia ir perka jaunuoliai kaip savo patį pirmą paukštį. Jeigu šeima turi mažiau pinigų, galima sakalą įsigyti ir už 2 tūkst. eurų ar dar mažiau, tačiau iš tokių jau neverta tikėtis kažko ypatingo. Ir tokiu paukščiu tu jau nepasigirsi tarp draugų. Girtis sakalu Kataro kultūroje labai svarbu. Paukščius vyrukai dažnai pasisodina ant savo peties ir taip vaikšto į susitikimus su draugais.
Tokį vaizdą galima pamatyti geriausiuose Kataro viešbučiuose, kur vyrai renkasi išgerti popiečio arbatėlės bei pasimatyti su draugais. Jie atvažiuoja su savo super automobiliais ir iš jų ištraukia sakalus. Kad šie nenuskristų kur nors toli, pariša pavadėliu kaip šuniukus. Mums tai labai keista, bet Katare jau seniai nieko nestebina.
Man pavyko sudalyvauti vieno iš jaunuolių tapimo tikru vyru ceremonijoje. Jis savo išrinktąjį sakalą nužiūrėjo prieš gerą mėnesį, vis grįždavo į turgų jo stebėti, po truputį pratinosi vienas prie kito, pradėjo bendrauti. Kai vaikinas pajuto, kad sakalas jam tinka, pasikvietė tėtį, tėčio draugus ir visi drauge tą sakalą nupirko.
Procesas atrodė tikrai labai ypatingai, matėsi, jog vaikinui ši diena įsimins visą ateinantį gyvenimą. Juk tai pirmasis sakalas. Greičiausiai po to bus dar vienas, ir dar vienas. Bet pirmasis – juk pats ypatingiausias, kaip koks pirmasis bučinys, amžinai lieka atmintyje.
Vaikinas nežinojo, ar su savo sakalu dalyvaus medžioklėje, ar eis į sakalų lenktynes. Bet tvirtai buvo apsisprendęs, kad jau kitą dieną po paukščio įsigijimo į namus prisikvies būrį draugų ir visiems pristatys savo naująjį šeimos narį. Čia toks visiškai normalus Katare visiems priimtinas pasigyrimas. Draugai ateina ir giria bičiulio sakalą, koks jis didis, koks gražus. Po to visi eis pas kitą draugą daryti to paties.
