Pasirodo, ši vieta yra pati žemiausia pagal Didžiojo vandenyno paviršiaus lygį mūsų planetoje. Išties neįtikėtina, kad gali būti toks didelis vandens telkinys 400 metrų žemiau vandenyno lygio!
Vieni jūrą vadina Mirties, kiti – Negyvąja. Ši jūra pasauliui įdomi ne vien dėl geografinės padėties, išskirtinių ypatybių, bet ir bibline savo atsiradimo istorija. Ar žinote, kodėl žmonės didelės nelaimės atveju kartais sušunka: „O, Sodoma Homora!“
Ką byloja Biblija?
Pietinėje Sodomo jūros pakrantėje buvo senas, nuostabioje gamtos aplinkoje įsikūręs, tačiau vėliau pasaulio istorijoje liūdnai pagarsėjęs Sodomo miestas – pati nuodėmingiausia vieta Žemėje. Netoliese buvo ir tokią pat „šlovę“ turintis Homoro miestas. Šių miestų gyventojai buvo tokie ištvirkę, paskendę nuodėmėse, kad užsitraukė didelę Dievo rūstybę.
Pasakojama, kad Dievas į Sodomą pasiuntė angelus įsitikinti, kaip smukusi tų žmonių moralė, bedievystė. Viešpaties pasiuntiniai apsistojo nakvynei pas miesto gyventoją Lotą.
Apie tai nugirdę, miestiečiai apsupo Loto namą ir reikalavo išduoti jiems pasiuntinius. Išsigandęs Lotas vietoje šių pasiūlė atiduoti dvi savo dukteris, tačiau ištvirkusi minia nesutiko. Tada angelai žiaurią minią apakino, o Loto šeimą išvedė iš pasmerkto miesto.
Viešpats pasmerkė pražūčiai šiuos du miestus ir jų gyventojus, pasiuntė ant jų sieros ir ugnies lietų.
„Daugelis pasaulio mokslininkų spėja, kad Sodomo ir Homoro miestai tikrai egzistavo, ir kad tie žmonijos atmintyje likę baisumai – didelės stichinės nelaimės, įvykusios antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, yra neišgalvoti atgarsiai. Po didžiulio žemės drebėjimo šiuos miestus užliejo Mirties jūra“, – pasakojo gidas, šiurpindamas klausytojus dar vienu Biblijoje aprašytu faktu.
Kai angelai vedė Loto šeimą iš Sodomo, jiems buvo liepta nesižvalgyti atgal. Tačiau Loto žmona nenugalėjo savo smalsumo, atsigręžė, norėdama pasižiūrėti į baisią katastrofą, ir čia pat pavirto druskos stulpu.
Ant vienos uolos pietinėje jūros pakrantėje tikrai stovi keistos formos druskos stulpas, primenantis sustingusią moters figūrą. Šioje pakrantėje išlikę vulkaninių kataklizmų pėdsakai duoda pagrindo manyti, kad baisių įvykių čia tikrai būta.Ir tai dar ne viskas.
Nuodingi obuoliai
Pietinėje Negyvosios jūros pakrantėje yra nuostabi Ein Gedi oazė. Tačiau čia auga medis, kokio nėra visame pasaulyje. Tai vaismedis, vedantis Sodomo obuolius. Šie vaisiai – nepaprastai nuodingi. Ir nebūtina tokį obuolį suvalgyti. Jei bent kiek jo sulčių patenka žmogui į akis, jis apanka.
Štai ir netikėk tuo, kas aprašyta Biblijoje!
Krikščionims ši pakrantės vieta – svarbi. Būtent čia gimė ir savo vaikystę praleido šv. Jonas Krikštytojas. Kai kurie tyrinėtojai įsitikinę, kad šioje vietovėje nuo 12 iki 30 metų gyveno ir pats Jėzus Kristus. Į Negyvąją jūrą įteka ir garsioji Jordano upė, kurios žiotyse šv. Jonas Krikštytojas krikštijo Kristų.
Ekskursijų vadovai sako, kad krikščionių maldininkai vengia Negyvosios jūros: ne tik joje nenori braidyti ar panardinti kūno, bet net lenkia ją iš tolo.
Žudanti vandens jėga
Sodomo jūroje negyvena nei žuvys, nei kitokie jūros gyviai ar augalai. Nors Jordanas neša į ją gėlą vandenį, tačiau dėl karšto oro jis greitai garuoja. Lieka druska, nes iš šios jūros – Žemės dugno – niekas neišteka. Druska vis kaupiasi, o virš jūros nuolat tvyro vandens garai. Jie tokie tiršti, kad Rytinėje pakrantėje net Jordano kalnų siluetus sunku įžiūrėti.
Judėjai šią jūrą nuo seno vadina Druskos jūra. Bet yra ir tokia legenda, kad šį vandens telkinį Mirties jūra pavadino kryžiuočiai.
XI a. užkariavę Jeruzalę, kryžiaus riteriai patraukė toliau – į Šventosios Žemės pietus. Jų kelias ėjo per Judėjos dykumą. Iškankinti troškulio ir nuolatinio karščio, staiga jie išvydo didžiulį ežerą. Džiaugsmingai šaukdami jie plėšė nuo savęs drabužius ir puolė į vandenį. Tačiau po minutės jau bėgo iš jo kaip iš ugnies: sūrus vanduo papuolė į jų žaizdas, akis, graužė nutrintas kojas, sukelė didžiulį skausmą. O nuplauti tą deginantį sūrumą nebuvo kuo. Tada kryžiuočiai ir pavadino tą vandens telkinį Mirties jūra.
Beje, ir šiandien maudytis Negyvojoje jūroje labai pavojinga, nors paskęsti neįmanoma. Vandenyje yra tokia druskos koncentracija, kad jis kūną kelia į viršų. Jausmas – lyg maudytumeisi aliejuje. Tačiau kartais maudymasis baigiasi mirtimi.
Gidas papasakojo apie tragišką japonų turisto žūtį. Panėręs jis gurkštelėjo keletą gurkšnių.
Žinoma, turistai čia nepaliekami be priežiūros. Atvykusiesiems – privalomas instruktažas. Nardyti, taškytis, šokinėti į vandenį čia griežtai draudžiama. Aukštielninkas ant vandens gali gulėti kiek nori. Jei žmonės laikosi nurodymų, pavojus negresia, o sveikatai – nauda didelė.
Kodėl žmonės rizikuoja?
Šiandien Sodomo jūros pakrantėse žmonės negyvena, tačiau čia pastatyta daug viešbučių, kuriuose apsistoja sergantieji reumatu, artritu, įvairiomis odos ligomis. Beje, net ir sveiko žmogaus odą tas vanduo veikia teigiamai, jei nėra žaizdų. Jau po savaitės maudymosi ji tampa švelni kaip kūdikio. Pajūrio oras prisotintas bromo, o tai labai teigiamai veikia nervų sistemą.
Apie gydomąsias jūros vandens savybes žinojo jau Egipto karalienė Kleopatra. Šioje vietoje archeologai atkasė kažką panašaus į kosmetikos priemonių fabriką, kuris, mokslininkų nuomone, buvo įkurtas Kleopatros nurodymu. Šiandien, praėjus dviem tūkstančiams metų, garsioji Egipto karalienė, be abejo, labai nustebtų išvydusi, kokiais kiekiais čia gaminama įvairiausia kosmetika iš Negyvosios jūros mineralų.
Vietos klimatas, jūros vanduo, terminiai šaltiniai, mineralų prisotintas purvas labai padeda ligoniams.
Negyvosios jūros pakrantėse ir saulė šviečia kitaip. Pasirodo, tai vienintelė vieta Žemėje, kur galima degintis, kiek nori, ir išvengti nudegimo.
Taip kažkada buvęs pats nuodėmingiausias, net Dievo rūstybę užsitraukęs Žemės kampelis šiandien žmonėms teikia sveikatą. Tik skinti čia Sodomo obuolius, šėlioti vandenyje, užmiršus apie pavojų, tikrai negalima.
