„Arktinę svajonę įgyvendinti po trejų metų trukusio intensyvaus pasiruošimo pradėjau dar pernai, kai su burine jachta plaukiau nuo Klaipėdos iki Trumsės – vieno iš šiauriausių miestų pasaulyje, dažnai vadinamo „vartais į Arktį“.
Šių metų vasarą prasidės antrasis ekspedicijos etapas – nuo Trumsės plauksiu gilyn į Arkties vandenyną su tikslu pasiekti kuo didesnę platumą bei apiplaukti visą Svalbardo salyną. Jeigu dreifuojantys ledai iš Šiaurės ašigalio leis, tikiuosi pasiekti ir 83 laipsnių platumą.
Norisi ne tik keliauti, bet ir nešti naudą Lietuvos mokslui bei garsinti mūsų šalies vardą pasaulyje – į Arktį nuplukdysiu pirmą burinę jachtą su lietuviška trispalve ir surinksiu Klaipėdos jūrų tyrimų mokslininkams reikalingus mėginius“, – pranešime žiniasklaidai teigia K. Juška.
Jis tęsia, kad ekspedicija į du etapus buvo padalinta neatsitiktinai – norėjosi skirti jai kuo daugiau laiko. Pirmojo etapo metu K. Juškai daugiausia iššūkių kėlė navigacija itin prastomis oro sąlygomis (audros, štormai, škvalai), švartavimasis naktimis, seklumos, jūrligė ir plaukimas be miego. O štai antrojo etapo metu – numatyto 2024-ųjų liepos–rugpjūčio mėnesiais – laukia kiek kitokios grėsmės.
„Jūrlapiuose yra nepažymėtų uolų, į kurias yra rizika atsitrenkti, jachta taip pat gali būti sutrinta judančių ledo lyčių. Nemažą pavojų kelia ir baltosios meškos, nuo kurių apsiginti labai sunku net turint ginklą“, – pasakoja kartu su gyvenimo drauge tyrinėti atokų pasaulio kampelį besiruošiantis lietuvis.
Keliautojas sako, kad antrojo ekspedicijos etapo metu turės palydovinį ryšį, todėl visi norintys galės stebėti jo nuotykius ir iššūkius realiu laiku socialiniuose tinkluose. O ekspedicijai pasibaigus, K. Juška visuomenei pristatys ekspediciją vainikuojančią „Youtube“ reportažų seriją.
Rudosios meškos, speigas ir badas
K. Juška sako, kad kelionės tikslą jau daugiau nei 10 metų renkasi pagal tris kriterijus – jis turi būti kuo toliau nutolęs nuo civilizacijos, kuo sunkiau pasiekiamas ir kuo rečiau minimas kitų keliautojų ataskaitose.
„Nuo 2012 metų aplankiau Rytų Sajaną, Poliarinį Uralą, Jakutiją, Mongoliją, daugiau nei 700 km ėjau per užšalusį Baikalo ežerą ir su 70 kg sveriančia kuprine pėsčiomis keliavau Putorano plynaukšte.
Per šias keliones teko patirti susidūrimų su rudosiomis meškomis, saugotis lede prasivėrusių properšų, prieš srovę 150 km tempti pripučiamą valtį, klampoti iki kelių įstrigus pelkėje, kęsti badą ir speigą bei susidurti su daug kitų pavojų“, – dalijasi patirtimi atokių kraštų tyrinėtojas.
Rengdamasis ekspedicijai, atsisakė pusės daiktų
Jis tęsia, kad pasirinkti kelionių maršrutai reikalauja ne tik fizinio pasiruošimo bei psichologinio tvirtumo, bet ir mokslo žinių:
„Mane labai žavi toks keliavimo būdas, kurį propagavo senieji keliautojai – į atokius karštus jie iškeliaudavo tik su jūrlapiu ar žemėlapiu rankose. Tokį patį iššūkį keliu ir sau – Arkties vandenyne pasiekęs virš 80 platumos, naviguosiu tik su jūrlapiu ir kompasu, nes elektroninių jūrlapių tiesiog nėra.“
Rengdamasis ekspedicijai į Arktį, K. Juška sudarė reikiamos įrangos sąrašą, o tada ėmė ir pusę jos išbraukė: „Logika paprasta – jeigu prieš 100 metų keliautojai tam tikrų daiktų neturėjo, jų nereikia ir man. Todėl iš savo sąrašo išbraukiau elektroninį ekraną, talpinantį žemėlapius, vandens gėlintuvą ir kitus daiktus, kurie galėtų gerokai palengvinti kelionę.“
Atokių kraštų tyrinėtojas sako, kad be įrangos supirkimo šiuo metu vyksta ir kiti ekspedicijos paruošiamieji darbai. Jis kartoja išmoktas navigacijos pamokas, studijuoja literatūrą bei bendrauja su potencialiais partneriais.
Kelionėse praverčia ir gydytojo patirtis
K. Juška pasakoja, kad gydytojo profesijai įkvėpė medicinos seserimi dirbusi močiutė, su kuria ligoninėje jis praleisdavo laiką po pamokų.
„Šeimos gydytoju tapau dėl labai plačių kompetencijų ribų – jie yra pirmasis žmogus, į kurį kreipiasi ne tik labai įvairaus amžiaus, bet ir skirtingų problemų turintys pacientai. Tai reiškia, kad nuo to, kaip šeimos gydytojas išmanys savo darbą, didžiąja dalimi priklausys ir paciento gydymo sėkmė. Todėl labiausiai darbe džiugina kartu su pacientu pasiekti rezultatai sprendžiant jų sveikatos problemas“, – pasakoja šeimos gydytojas iš Kauno.
Jis priduria, kad sukaupta darbo patirtis ne tik padeda spręsti pacientų sveikatos problemas, bet praverčia ir kelionių metu:
„Kai trūko gydytojų, yra tekę su mažomis miego pertraukomis ligoninėje budėti 9 paras iš eilės – tai praverčia, kai reikia buriuoti naktimis. Be to, gydytojo darbas kelia nemažai emocinių iššūkių, kurie užgrūdina kelionėse laukiantiems sunkumams, o medicinos žinios suteikia galimybę nelaimės atveju suteikti pagalbą sau ir sutiktiems aplinkiniams.“
