Atlanto kaimynė
Savo buvimą Portugalijoje aš spalvinu mėlynai. Tiesa, būtų labai neteisinga teigti, kad šioje šalyje nėra kitų spalvų, tačiau iš jų taip aiškiai išsiskiria mėlyna, kad įspūdžiams perteikti renkuosi būtent ją ir dažniau nei į kurią kitą spalvą kreipiu objektyvą.
Ak, kaip ji dera toje liepos viduryje saulės nutviekstoje šalyje, kur tiek daug baltų statinių ir net 1793 kilometrai Atlanto glamonėjamos prakrantės. Ir dabar dar jaučiu ant kepsninių kepamų sardinių kvapą pakrantės kurortiniuose miesteliuose, ką jau kalbėti apie jūros gėrybių pasiūlą, beje, ne itin ir brangią, dosniai seikėjamą Atlanto bangų vietos žvejams, o po to turgams ir kitų skonių išsiilgusiems turistams.
Dabar, vasarą, tas vandenynas irgi mėlynas, nors šiluma nėra toks draugiškas pasiilgusiesiems maudynių kaip Viduržemio jūra, o kai šalta – šiaušia juodas keteras ir aršiais vėjais byloja ištikimą savo kaimynystę. Beje, tik jis ir Ispanija tėra Portugalijos kaimynai.
Kybo ši šalis sau ant Pirėnų pusiasalio pakraščio, beje, ne taip ir kukliai, o užimdama jo šeštadalį ir gali džiaugtis visai prabangiu gyvenimu. Gamta per 1000 kilometrų, nusidriekusių iš šiaurės į pietus, gerokai skiriasi, bet yra dosni, klimatas čia paatogrąžių, nes didelę įtaką jam daro šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Šiaurės Portugalija didinga miškingais kalnais, o Pietų džiaugiasi žemumomis ir plynaukštėmis su kalvomis. Keliaujant piečiau iš tiesų darosi vis panašiau į Viduržemio jūros pakrantes, todėl ten ne kartą buvusiesiems geriau rinktis Šiaurės Portugaliją.
Augti Portugalijoje gali labai daug kas ir auga. Miškuose – ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, kiek aukščiau kalnuose – pinijos ir pajūrinės pušys. Auga net akmeninis ir kamštinis ąžuolai. Beje, iš kamščio siūloma daug gaminių, bet brangių, o tai rodo ir jo vertę ir tai, kad jam gresia pavojus – šalyje sparčiai kertami miškai.
Paplitę ir laukiniai alyvmedžiai, nors alyvuogėmis teko nusivilti – kartokos, o aliejus labai geras. Tačiau labiausiai masina citrusų plantacijos ir vynuogynai, o liepą kaimuose imamas nepaprastai gausus svogūnų ir bulvių derlius, laukuose pūpso melionai, arbūzai ir moliūgai. Aišku, auga persikai, abrikosai, nektarinai, slyvos, piečiau net bananai ir visi jie nebrangūs. Jau liepos viduryje teko pakliūti į labai gražią derliaus nuėmimo šventę. Tautiškai pasipuošę žmonės pristatė savo gyvenimo kaime ypatumus: gamino autentiškus valgius ir linksminosi, demonstravo darbus.
Agapantų solo
O kur čia mėlyna, paklausite? Tikrai ne miškuose, bet ir juose yra ką veikti. Dauguma paskelbti draustiniais, parkais ir jais vingiuoja geri maršrutai norintiesiems pasigėrėti gamta.
Kriokliai, ežeriukai, upės, seni terasuoti vynuogynais apaugę kaimeliai – tai irgi Portugalija. Tačiau labiausiai liepą ji švytėjo nuo nežmoniško kiekio agapantų, plieskiančių dangaus mėlynės vaiskumu, ir hortenzijų, kurių sodrų mėlį paįvairindavo baltos, vyšninės ir rožinės kitų veislių sesės. Šalia jų kiek kukliau, bet taip pat mėlynai žydėjo įvairūs vijokliniai augalai, kaimuose – kvapūs mėlynų levandų kupstai, o vandenyno pakrantėje vešėjo puikios ir didžiulės melsvos zundos. Iš šios sodrios indigo atspalvių paletės galėjo išmušti nebent vaiskiu violetu pažiedes nusispalvinusios bugenvilijos, kai kur jau bevirstančios medžiais.
Tačiau agapantai, pas mus savo melsvus kamuolius „suritinantys“ taip neužtikrintai, man pasirodė pati pagrindinė vasaros gėlė Portugalijoje.
Jie žydėjo miestų skveruose, vienuolynų pavėsiuose, bažnyčių šventoriuose, ant viešbučių laiptų vazonuose ir privačių namų kiemeliuose mieste ir kaime. Jie žydėjo visur, kartais, atrodo, net nesodinti. Jais pamerktais žmonės puošia namus ir kapines.
Beje, turguje mėgstama pirkti gėlių pasimerkti: kur gi ne! Ranka sunkiai apglėbiamas ryšulys kermėkų – lygiai euras. Neištvėrę nusipirkome – grožis juk. Kainos, beje, čia draugiškos. Pavyzdžiui, slyvų kilogramas už pusę euro (pas mus tokios pačios 6 litai), arbūzai – 30 eurocentų, melionai – pusė euro.
O vynai vynai... Gali „nusiristi“ iki vyno už eurą, bet gerti malonu. Beje, grįžusi vyną už 4 eurus mūsuose aptikau už 29 litus. Žinoma, vyno kelionė kainuoja, bet kokia gi tuomet tų mūsuose parduodamų vynų tikroji vertė? Bet keliaukime toliau po šalį, kuri puošiasi mėlynai. Ir kurios žmonės mėgsta puošti savo aplinką.
Labai įvairiuose šiaurinės Portugalijos miestuose daug želdinių, kurie dailiai suformuoti, apkarpyti, apgenėti ir puikiai derinami su gėlynais. Kaimo vietovėse žmonės savo kiemus irgi puošia žydinčiomis gėlėmis, tačiau labiausiai akis už grožio kliuvo didmiesčių prabangių individualių namų rajonuose. Jų sklypai padedant specialistams, o gal tik pasitikint savo skoniu sutvarkyti itin estetiškai ir dailiai.
Dažną kiemą juosia įvairios visžalių gyvatvorės, labai dažnai ožekšnių, kieme daug formuotų augalų, salelės gėlių, išpuoselėta veja, skulptūros ar fontaniukai labai skoningi ir puikiai dera aplinkoje. Žydinčios gėlės dažnai parenkamos vienos spalvos, derančios prie namo arba itin kontrastuojančios. Daug kur žydi rožės. Palmės, bananmedžiai, jukos, agavos teikia didingumo ir egzotikos, matyti, kad privačiose valdose šie augalai rūpestingai puoselėjami.
Azulecho ir majolikos raštai
Kalbant apie augalų ir architektūros spalvinę darną, nesunku nuspėti, kodėl Portugalijoje taip mėgstamos mėlynos gėlės. Dauguma namų juk dekoruoti būtent mėlynai, patys balti ar tiesiog šviesūs.
Raštuotų plytelių mozaikos, vadinamos azulechu, – dar vienas Portugalijos ypatumas, kuris šaliai suteikia ypatingo kolorito, žavesio ir nusipelno atskiros pažinties. Beje, jos dažniausiai mėlynų atspalvių, bet yra ir puikiai priderintų rusvų, žalių, juodų, baltų, net raudonų.
Azulechas – tai glazūruotos keraminės apdailos plytelės, būdingos Ispanijos, Portugalijos ir buvusių šių šalių kolonijų architektūrai. Azulechai būna kvadratiniai, rombo formos arba daugiakampiai, lygaus paviršiaus arba puošti geometriniais, augaliniais ornamentais, siužetinėmis kompozicijomis.
Azulechai išsivystė iš maurų architektūroje naudotų zeližų, buvo pradėti gaminti XIII a. Ispanijoje, vėliau paplito Portugalijoje, o prasidėjus kolonizacijai – ir Lotynų Amerikoje. Nuo XIX a. rankų darbo azulechus pakeitė paprastesni fabrikiniai ir jais iki šiol puošiama architektūra – dekoruojami ne tik privačių namų fasadai, miestų statiniai, baldai ir interjerai, bet ir bažnyčios, net altoriai, vienuolynai. Pastaruosiuose galima pamatyti itin meniškų mozaikų net iš XIV a.
Matyt, todėl pagrindinis suvenyras iš Portugalijos irgi yra keramikinė plytelė, panaudota labai įvairiai – kaip paveikslėlis, lentelė, padėklas ir t.t. Šių dienų dailininkai ir dabar ant plytelių demonstruoja savo talentą ir siūlo jas pirkti privačiose dailės dirbtuvėlėse.
Portugalijoje galima pamatyti ir itin dekoratyvių majolikos pavyzdžių – tai fajansui artima keramikos rūšis, degto molio dirbiniai, dengti skaidria (pusiau majolika) arba neskaidria (alavo) glazūra (tikroji majolika), tačiau jie prašmatnesni, brangesni ir kur kas rečiau naudojami išorės apdailoje.
Poilsis Portugalijoje komfortiškas. Žmonės draugiški ir paslaugūs, maistas šviežias ir skanus, nepaprasto gardumo saldumynai, viešbučiai švarūs. Tačiau labiausiai čia atsigauna akys ir pasisotina smalsumas. Ir ne tik nuo tos mane užbūrusios mėlynos spalvos, bet nuo įvairovės, kurią ši šalis dovanoja: nuo miestelių skirtybių, pakrančių grožio, augalijos spalvų, istorijos žinių. Mūsų kelionės paskutinis taškas – Portas.
Miestas prie Atlanto vandenyno, prie Duero upės žiočių, atrodo, taip ir kvepia saldžiuoju Porto vynu, yra be galo autentiškas, o mums – ir egzotiškas. Ne veltui sakoma, kad Portas linksminasi, Braga – meldžiasi, Koimbra – mokosi, o Lisabona – uždirba pinigus. Tokią Portugaliją ir paliekame. Turistams jokiu būdu neprasitariančią apie savo krizę. O gal jos ten ir nėra?
