Mozūrų krašte gausu karinio paveldo statinių. Jų yra virš 700 įtvirtintų objektų. Trečdalis jų buvo pastatyti II-ojo Pasaulinio karo laikotarpyje. Čia dar yra nemaža neatskleistų paslapčių. Daug metų ieškoma Gintaro kambario. Graži gamta, ežerai, miškai, upės ir kanalai buvo gera vieta įrengti gynybines vokiečių linijas ir kariuomenės vadavietes.
Prie Kentšyno Gerložo vietovėje buvo Vilko guolio bunkeriai – buvusi A.Hitlerio vadavietė. Didžiuliame 250 ha plote 1940-1944m. buvo pastatyta 80 karinių objektų, tarp kurių buvo 7 tvirti gelžbetoniniai bunkeriai. 18 km į šiaurę nuo Vilko guolio buvo dar didesni Mamerkų bunkerių ir įtvirtinimų kompleksai. Šioje vietoje buvo įrengta Vokietijos sausumos kariuomenės vadavietė. Anapus Mozūrų ežerų Pozezdžių vietovėje buvo SS šefo Heinricho Himlerio vadavietė.
Radziejos gyvenvietėje buvo valstybės lauko kanceliarija. Štynorto gyvenvietėje Lehndorfų rūmuose rezidavo užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas. Prie Galdapės miesto, Romintos girioje, buvo įsitaisęs Vokietijos karinių oro pajėgų vadas Hermanas Geringas. Jo vadavietė ir specialus traukinys vadinosi „Robinson „slapyvardžiu.
II pasaulinio karo metais visi Mozūrų teritorijoje esantys statiniai buvo paruošti gynybiniams poreikiams.
Lenkijos šiaurėje, Mozūruose, apie aštuonis kilometrus nuo Unguros /Węgorzewo/ Mamerkų miškingoje vietovėje yra vienas iš geriausiai išlikusių Europoje bunkerių kompleksas. 1940-1944 metais čia buvo pastatytas ištisas kariškas miestelis – 250 karinių objektų, tame tarpe 30 betoninių bunkerių, išlikusių iki mūsų dienų.
Apie tų įrengimų mastą galima spręsti iš to, kad vykstant karui, 30 bunkerių ir daugiau kaip 200 pastatų gyveno 1 500 kariškių , iš jų 40 generolų. Čia buvo Vokietijos sausumos kariuomenės vyriausioji vadavietė. Betoninių bunkerių statyba prasidėjo 1940 metų spalio mėn. Visus karinius pastatus statė Todto organizacija, prisidengusi cheminės gamyklos „Askania“ pavadinimu. Iš pradžių statyboje dalyvavo vokiečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai.
Statyba vyko paslapčia, ir visi darbuotojai turėjo specialius leidimus. Vienu metu čia darbavosi keliolika tūkstančių žmonių. Kai trūko žmonių frontui, tai nuo 1943 metų buvo atvaryti karo belaisviai. Didžiulis miško masyvas buvo numelioruotas, tiesiami keliai. Darbai vyko sparčiai ir sėkmingai. Iki šiol didžiuliai 15000 tonų svorio bunkeriai stovi ir negrimzta į žemę.
Kai prasidėjo karas, 1941 metais birželio 23 d. į Mamerkus atvyko Vokietijos generalinio štabo viršininkas Francas Halderis, o kitą dieną sausumos kariuomenės vadas feldmaršalas Valteris fon Brauchitčas. Vokietijos sausumos kariuomenės štabas čia buvo iki 1944 metų gruodžio mėn. Tiesa, kada Hitleris buvo išvykęs arčiau Rytų fronto į Vinicą, sausumos kariuomenės štabas laikinai nuo 1942 metų liepos 16 d. iki 1942 metų spalio 30 dienos buvo irgi Vinicoje.
Visas Mamerkų karinis miestelis buvo suskirstytas į tris zonas: I zona vadinosi „Šaltinis“, II zona – „Fryderikas“ , III zona –„Brigitos miestas“.
Pirmoje zonoje buvo pastatyti didžiausi bunkeriai. Ant vieno didžiausio bunkerio šiuo metu turistams įrengta apžvalgos aikštelė. Šioje zonoje buvo Mamerkų karinio miestelio vado generolo E.Vagnerio bunkeris. Čia buvo pastatyta elektrinė, transformatorių stotis, katilinė, vandens siurblinė, virtuvė, kazino, sauna ir mediniai gyvenamieji pastatai.
Antroje „Fryderiko“ zonoje, didžiausioje ploto atžvilgiu, buvo Vokietijos sausumos kariuomenės štabas, žvalgybos, ryšių, susisiekimo ir kitų tarnybų vadavietės. Čia generalinio štabo viršininkais buvo feldmaršalas F. Paulius, generolas H.Guderianas, generolas F. Halderis. Šioje zonoje buvo geležinkelio stotis, viešbutis su kazino svečiams.
Trečiojoje zonoje „Brigitos miestas“ buvo ryšių tarnybos, štabo aptarnavimo ir pagalbinis personalas. Į šią zoną patekdavo ir buvo perduodama visiems frontams informacija. Šiam tikslui buvo naudojama naujausia Europoje ryšių sistema kodiniu pavadinimu „Zeppelin“. Šioje zonoje buvo pradėta didžiausio bunkerio 75 x 37 metrų statyba. Statybininkai spėjo pastatyti tik pamatus.
Bunkerių miestelyje kariai gyveno 200 medinių barakų. Kai kurių bunkerių sienų storis siekia 7 metrus. Iš išorės sienos padengtos jūros žole, samanomis, sumaišytomis su betonu. Bunkerių maskavimui buvo panaudojami dirbtiniai medžiai ir specialus maskuojami tinklai.
Tarp bunkerių žemėje padaryti specialūs techniniai koridoriai, kuriuose buvo pakloti sanitariniai ir vandens vamzdžiai, ryšių, elektros kabeliai, šilumos ir priešgaisriniai tinklai. Patekti į techninius koridorius, kas keliasdešimt metrų buvo padaryti specialūs šuliniai su betono dangčiais. Į bunkerius galima buvo patekti pro specialias šarvuotas duris.
Patekus į bunkerių koridorius matome specialias šaudymo angas, kurios saugojo patekimą į bunkerių vidų. Nors Hitlerio vadavietė „Vilko guolis“ buvo 18 km nuo Mamerkų, Hitleris čia lankėsi tik 3 kartus. 1941 metais rugpjūčio mėn. Hitleris atvyko čia su Italijos vadu Benito Musoliniu. Mamerkuose lankėsi vengrų diktatorius M.Hortis, rumunų vadovas J.Antonesku, Suomijos maršalas K.Mannerheimas ir kiti. Į pasitarimus, vykstančius „Vilko guolyje“, generolai vykdavo automobiliais arba specialiu dviejų vagonų traukiniu.
Mamerkuose nuo 1941 metų birželio iki 1943 metų vasario tarnavo pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas. Čia jis vėliau rengė pasikėsinimą prieš Hitlerį. Artėjant rytų frontui, 1944 metais liepos 20 dieną pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas „Vilko guolyje“ suruošė pasikėsinimą prieš Hitlerį. Žuvo 4 pasitarimo dalyviai, o Hitleris išvengė mirties. Pasikėsinimo organizatoriai vieni buvo sušaudyti, o kiti suimti ir perduoti teismui.
Artėjant frontui, 1944 metais gruodžio mėn. sausumos kariuomenės vadovybė išsikelia prie Berlyno. Į Mamerkus atsikelia generolo Hosbacho armija, kovojantį prieš Sovietų armiją.
Kaip Mamerkai atrodo šiandien? Man teko lankytis Mamerkų bunkerių miestelyje rugsėjo mėn. Mums šio miestelio prižiūrėtojas davė prožektorius ir galėjome įeiti į bunkerių vidų. 1945 metais vokiečiams nepavyko sunaikinti šių objektų. Tik pokario metais jie nukentėjo. Pirmiausiai tai atliko sovietų armija, o vėliau vietiniai kolonistai. Iš pastatų ir bunkerių viskas buvo išmontuota ir išvežta.
Vėliau ir visi mediniai pastatai buvo išardyti. Beliko tik nebylūs bunkeriai. Miškas pilnai slepia didžiulius bunkerius. Jie stovi tušti. Metalinės sunkios durys nupjaustytos nuo vyrių, viskas išplėšta ir išdraskyta. Iš techninių koridorių po žeme ištraukti visi kabeliai ir vamzdžiai. Padaryta didžiulė žala tam paslaptingam bunkerių miesteliui. Medinių pastatų neišliko. O jų buvo virš 200. Bunkeriai liko nesusprogdinti.
Apie bunkerių stiprumą galima spręsti iš to, kad pokario metais viename iš bunkerių lenkų kariuomenė naikino minas ir sprogmenis - bunkeriai liko stovėti.
Tik 2002 metais gruodžio mėn. Varmijos–Mazūrijos vaivadijos valdžia nutarė Mamerkuose esantį bunkerių miestelį įtraukti į turistų lankomų objektų sąrašą. Čia dabar gali lankytis ir ekskursijos. Ant vieno didžiausio bunkerio stogo įrengta apžvalgos aikštelė lankytojams, į kurią veda specialiai įrengti laiptai. Užlipus ant bunkerio stogo, atsiveria graži Mamrų ežero panorama.
Šalia yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, suvenyrų kioskas.
Mamerkai, man asmeniškai, paliko didesnį įspūdį negu „Vilko guolis“. Nuo Lietuvos sienos Mamerkai yra už 200 kilometrų.