Į egzotišką kelionę po pietinę Kiniją V.Bružienė leidosi su dukra Gabriele. Proga keliauti pasitaikė puiki – Gabrielė baigė tarptautinės teisės magistrantūrą, ir pažymėti šią šventę ji su mama nusprendė būtent taip. Nuo mažens po ištvermės reikalaujančias keliones vežiota mergina išsirinko netradicinę egzotišką išvyką, jai entuziastingai pritarė daugybę kartų ekstremaliomis sąlygomis keliavusi mama.
Į Kiniją išskrido šešių turistų grupė: gydytoja V.Bružienė, jos dukra teisininkė, psichologė, oro balionų pilotas ir du informatikos specialistai. Tarp jų neatsirado nė vieno, nebuvusio kalnuose, nekopusio sudėtingais tarpekliais. Nors kelionės informacijoje buvo nurodyta, kad maršrutas bus lengvas ir vidutinio sunkumo, grįžę lietuviai nusprendė, kad realiai jis buvo sunkesnis, pareikalavęs nemažai fizinės ir psichologinės ištvermės.
Skrydis iš Vilniaus į Kunmingą per Helsinkį ir Guangžou tęsėsi beveik visą parą. „Kunmingas – Junanio provincijos centras, dar vadinamas amžino pavasario miestu, niekuo nenustebino, nebent naktiniu turgumi. Jį, nepaisydamas nuovargio po ilgos kelionės, mums pasiūlė aplankyti lydėjęs gidas – filosofijos mokslus baigęs, dvejus metus Kinijoje gyvenęs žmogus, puikiai mokantis šios šalies kalbą, – pasakoja gydytoja. – Kunmingo naktinis turgus – ilga gatvė, kurios abiejose pusėse išsidėstę prekeiviai, siūlantys pačius įvairiausius produktus, prieskonius, čia pat gaminantys patiekalus ir kviečiantys juos ragauti. Jau tą patį vakarą beveik patikėjome, kad kinai valgo viską, kas skrenda, išskyrus lėktuvus, viską, kas šliaužia, išskyrus traukinius, ir viską, kas plaukia, išskyrus laivus.“
Maistas egzotiškas
Kitą rytą grupė išskrido į Dzinghungą – netoli Mianmaro ir Laoso pasienių esantį miestą, apsuptą džiunglių ir dvelkiantį labiau Pietryčių Azijos, o ne Kinijos dvasia. Čia lietuviai apžiūrėjo botanikos sodą, ragavo egzotiškų vaisių, o vakarą praleido valgydami pagal vietines tradicijas paruoštą maistą ir stebėdami folklorinių ansamblių pasirodymus.
Maistas Kinijoje gardinamas daugybe aštrių prieskonių, ruošiant jį ne itin paisoma švaros, bet prieš kelionę nuo vidurių šiltinės pasiskiepiję lietuviai skanavo viską, dažnai net nesuvokdami, ką valgo. Kai kurių patiekalų pavadinimų nežinojo net puikiai kiniškai kalbantis gidas.
Vegetarė gydytoja V.Bružienė daugiausia rinkosi patiekalus be mėsos ir prie stalo visad ieškodavo ryžių. Kaip pavyko išsiaiškinti, ryžiai nelaikomi ypatingu patiekalu ir patiekiami tik baigiant valgyti „užkimšti pilvui“.
Nemenkas išbandymas buvo išmokti valgyti su lazdelėmis. Mat didžiųjų miestų kai kuriuose restoranuose dar galima rasti šakutę, o džiunglių kaimeliuose stalo niekas nėra matęs. Dėl valgymo kultūros kinai visiškai nesuka galvos, lazdelėmis imamas maistas byra ant stalų, todėl ant staltiesės tiesiamas polietilenas, vėliau jis išmetamas. Nepalikti lėkštėje maisto Kinijoje – prasto tono ženklas, tokiais atvejais žmogus laikomas alkanas ir jam siūloma dar pasisotinti.
„Neįsivaizdavau, kaip lazdelėmis įmanoma valgyti sriubą, tačiau pasirodo, kad tik išgraibomi tirščiai, o sultinys lieka“, – kinų virtuvės subtilybes atskleidė V.Bružienė.
Nepaliesta turizmo
Kitą rytą turistai krovėsi į kuprines trims dienoms reikalingus daiktus ir leidosi į džiungles. Gidui patarus nusipirkti sandalus, lietuviai netruko įsitikinti, kad Kinijoje nesunku nusiderėti bent pusę kainos, o kartais – ir gerokai daugiau. Norint pasiekti džiungles pirmiausia teko atlaikyti kelionę smulkiems ir mažiems kinams, o ne lietuviams, nors tarp jų nebuvo nė vieno apvalaino, pritaikytu autobusiuku.
„Tada ir pradėjome „kalti vinį“ – vykdyti svarbiausią savo kelionės tikslą, – pasakojo gydytoja. – Sišuanghanos regionas, kuriuo keliavome, garsėja savo dar turizmo beveik nepaliestais kaimais, juose gyvena paprasti, nuoširdūs, svetingi Dai, Aini ir Ake tautelių žmonės. Aplink jokios pramonės, vietiniai verčiasi augindami arbatą ir kaučiukmedžius.“ Į džiungles lietuvius vedė pasivadinęs anglišku vardu Stone („Akmuo“) gidas.
Netoli džiunglių esančiame Dzinghungo miestelyje gimęs ir augęs vaikinas baigė informacinių technologijų mokslus, tačiau nutarė išbandyti galimybę daugiau užsidirbti suteikiantį vedlio per džiungles darbą. Lietuvių grupė buvo viena iš pirmųjų, keliavusi šiuo dar mažai pažintu maršrutu.
„Smulkutis, sveriantis gal 40 kilogramų, plonomis prastais sportiniais bateliais apautomis kojomis jis ėmė sparčia žingine vesti mus į kalną visai pakenčiamu keliuku. Pusvalandį, valandą, antrą – vis aukštyn. Pašvilpaudamas, nekalbėdamas, tik paaiškinęs, kad pirmosios dienos žygis trumpas ir lengvas, – nuostabą prisimena V.Bružienė. – Nors nuo visų mūsų nugarų kilo garas, dar šypsojomės, kol išdrįsome paprašyti poilsio. Kelionių agentūroje mums buvo pasakę, kad lazdų einant į džiungles imti nereikia. Pasirodė, kad be jų kopti sudėtinga, todėl išsilaužėme jas iš čia pat augančių medžių.“
Kinijos kontrastai
Gydytoja džiaugiasi, kad keliavo šaltuoju metų laiku, kai Kinijoje ne per karšta, o svarbiausia – neskraido įkąsti besitaikantys vabzdžiai. Aplink – žali lėkšti kalnai, bambukų giraitės. Pirmajame džiunglių kaimelyje, kuriame turistai nakvojo, pasitiko mediniai vartai su keistais drožinėtais ženklais, apsaugančiais nuo piktųjų dvasių. Nuo jų gelbsti ir ant kiekvieno namo iškelti vandens arba spirito pripilti buteliai. Nameliai labai paprasti, pastatyti ant polių. Pirmame aukšte laikomi gyvuliai, antrame gyvena žmonės.
„Dulkėtoje, duobėtoje gatvėje vaikštinėjo kiaulės ir šunys. Staiga išvydome tiesiog ant žemės pastatytą televizijos anteną („lėkštę“), – įspūdžiais dalijosi V.Bružienė. – Antras netikėtumas mūsų laukė vietinėje parduotuvėlėje – pepsikola ir alus. Gidas paaiškino, kad vietiniai jų negeria, bet taip pasiruošė sutikti turistus.“
Šviesiaodžiai vietiniams pasirodė labai egzotiški vien dėl to, kad dauguma europiečius tikriausiai matė pirmą kartą. Apžiūrėti turistų susirinko visas kaimas – jei ir drovėjosi, ir šypsojosi, čiupinėjo plaukais apaugusias gido blauzdas, rodė savo lygias, be plaukų kojas.
Be kiniškų patiekalų, vakarienei buvo patiekta vietinė ryžių degtinė. Jos skonio ir stiprumo gydytoja sako nedrįstanti apibūdinti, nes visos esančios vienodai neskanios. Lietuvišką degtinę kinai įvertino neblogai – išgėrę patenkinti šypsojosi ir tiesė stiklinaitę dar paragauti. Išsimiegoti pavargusiems turistams sunkiai sekėsi: vos sudėjus bluostą apačioje ėmė giedoti gaidys.
Sutiko miegodami
Paskutinė metų diena – gruodžio 31-oji – turistams buvo tikras išbandymų metas. Reikėjo brautis per džiungles upelių vagomis, uolėtais kalnų šlaitais, tankumynais, lįsti pro susipynusias šakas, kai kuriose vietose kelią gidas prakirsdavo mečete.
„Man teko kūlversčiais pasiridenti ir su visa manta pasinerti į vėsų šniokščiantį vandenį. Labiausiai džiaugiausi, kad nenukentėjo fotoaparatas, – nuotykį apibūdino V.Bružienė. – Kartais tekdavo gidą pašaukti, kad neskubėtų, kad leistų mums atgauti kvapą, grožėtis ir fotografuoti.“
Naujųjų metų išvakarėse turistai buvo vaišinami gražiausiame kaimo name. Vakarienei – žalumynai, iš čia pat papjautos ir išdarinėtos kiaulės gaminami pikantiški patiekalai – kepinamos žarnos, kraujas, sklido nosį riečiantis kvapas.
„Vidurnakčio sulaukė tik du iš mūsų grupės, kiti Naujuosius sutikome saldžiai sapnuodami po žygio“, – prisipažino V.Bružienė.
Parskridę į Kunmingą lietuviai dar mėgavosi išvyka į UNESCO paveldo objektą – „akmeninį mišką“ – priešistorinės jūros dugną – žavėjosi fantastiniais uolų vaizdais. Susižavėjusi Sani genties moterų siuvinėtais paveikslais gydytoja neatsilaikė ir vieną jų nusipirko.
Slogų įspūdį V.Bružienei padarė 10 milijonų gyventojų turintis Guangžou miestas. Oras mieste toks užterštas, kad pasivaikščiojus porą valandų ima graužti akis, skaudėti gerklę. „Pakilę skristi namo iš lėktuvo matėme tik smogą, jokios žydros atmosferos. Žemę pradėjome matyti tik virš Mongolijos ir Vakarų Rusijos žemumos, ten atrodė taip švaru ir tyra, – pasakojo gydytoja. – Aš Kinija grožėjausi dar žalia, tačiau vargu ar ją tokią išvysime po dešimties metų.“
