Lietuvės įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos: šunienos sriuba už 10 eurų ir korėjietiški plėšiniai

Populiarus pokštas, kad suvalgius kebabą, galima surinkti šuniuką ar kačiuką, netenka reikšmės, paragavus korėjiečių nacionalinio patiekalo. Mėsa, naudojama kebabų gamybai, nė iš tolo neprilygsta šunienos skoniui.

Korėjiečiai šią sriubą valgo keletą dienų per metus, tai šventinis patiekalas, padedantis iškęsti karščius. Turistai jos gali užsisakyti bet kada, tačiau dažniausiai daug norinčių nebūna.

Šunienos sriuba – už 10 eurų

Sultinys ir priedai ant stalo patiekiami atskirai. Priedų rinkinį sudaro dubenėlis ryžių, raudonas padažas ir smulkinta troškinta šuniena. Į sultinį šie dalykai dedami, kaip kam patinka. Šunienos skonis su niekuo nesulyginamas, gal kiek panašus į triušienos. Mėsa ir sultinys gana riebūs, matyt, maistiniai šunys specialiai penimi korėjiečių stalui. Tuo tarpu palaidų ar vedžiojamų šunų nei kačių netenka niekur matyti, vos vienas kitas lyg ateivis iš kitos planetos amteli nebent kaimiškose vietovėse.

Kasdieninį turisto valgiaraštį Šiaurės Korėjoje sudaro visa virtinė patiekalų, patiekiamų mažose lėkštelėse. Dažniausiai tai būna sojų daigai, tofu varškė, kepta žuvis, omletas, kimči (kopūstai), vištiena, salotos, rečiau grybai ar koldūnai ir pabaigai – ryžiai bei sultinys. Stulbinantis visiškai skirtingų produktų mišinys ir dar patiekiamas atvirkštine tvarka nei esame įpratę.

Savaime suprantama, tokio maisto kiekio įveikti neįmanoma, tad tenka atsirinkti, kas skaniausia. Kesono mieste, istorinėje sostinėje, siūlomas karališkas meniu. Sakoma, kad taip maitinosi viduramžių valdovai, amžino poilsio atgulę itin vaizdingose kalvotose apylinkėse. Karališkas stalas nuo jau matytų variantų skiriasi serviravimo ypatumais ir desertu, kas yra tikra retenybė šios komunistinės šalies virtuvėje.

Kiti populiarūs patiekalai yra plovas ir šalta makaronų sriuba. Abu valgiai vegetariški, tačiau taip pat pasižymi pačių įvairiausių priedų gausa. Ypatingomis progomis ant grilio kepami antienos kepsneliai ir skaniausia, kai tam naudojama ne dujinė įranga, bet įkaitinti stori kaip priekalai geležies lakštai.

Vietinės kavinukės neturi ko pasiūlyti geros kavos mėgėjams, o smaližiai tegali prisiminti tarybinius laikus, kuomet apie šokoladines žuvis visi buvo girdėję, tačiau niekas burnoj neturėjo.

Kava tik tirpi ir viešbučio kavinėje už tokį pašildytą tirpalą paprašys 3,5 euro. Arbata visada dviejų rūšių: popieriniuose maišeliuose arba iš įvairių grūdų.

Aštuntajame dešimtmetyje į Maskvą atvykę lietuviai lyg didžiausio deficito lauktuvėms ieškojo tokių arbatos pakelių „ant siūlo“, o kai atsivėrus sienoms jie galiausiai tapo visiems prieinami, atrodė kaip stebuklas, netgi lyginant su „Donaldo“ kramtomąja guma ir jos paveikslėlių kolekcijomis. Po persisotinimo vėl pastebima aiški grįžimo prie tikrųjų vertybių kryptis. Todėl geriau grūdai nei drungnas popieriaus ir arbatžolių dulkių užpilas.

Dar sunkesnė užduotis surasti tai, ką esame įpratę kramsnoti prie kavos ar arbatos. Apėjus visas prekybos vietas „Yanggakdo“ viešbutyje, telieka mintyse sugraužti lietuviško šokolado plytelę, tačiau saldėsiams neatsispiriantieji turistai čia gali įsigyti keleto rūšių importinių sausainių, kartais – net su šokoladiniu glaistu...

Televizija – neišsenkančio optimizmo šaltinis

Šiaurės Korėjos televizijos transliacija baigiasi tada, kai piliečiams laikas miegoti. Baigiamasis akordas – trankus maršas plazdant ryškiaspalvei šalies vėliavai.

Vieną iš dviejų televizijos kanalų galima atpažinti iš fakelo simbolio (tai „čučhe“ liepsna) kairiajame kampe. Keturių žvaigždučių užsieniečiams skirtame „Yanggakdo“ viešbutyje transliuojama ir daugiau programų, tačiau toliau nuo sostinės lieka tik du vietiniai kanalai. Tikriausiai tai ir yra tai, ką mato statistinis korėjietis, turintis namuose elektrą.

Neskaitant vietinių filmų, bene įdomiausias dalykas yra žinios, skaitomos pakylėtu tonu ir su pasididžiavimo gaida balse. O didžiuotis yra kuo: štai maršalas Kim Čen Unas atidarė pačią moderniausią tarptautinę vaikų stovyklą. Renginio vinis – didingo paminklo tautos vadams atidengimas ir neįtikėtinos prabangos fejerverkai.

Žiniose nuolat primenama apie modernią pramonę ir aukštą gaminių kokybę, betgi vos nusigręžus nuo ekranų, akis bado rankų darbas tose srityse, kur netgi mes tokį dalyką jau seniai pamiršome. Išties kontrastingai atrodo popieriaus žirklėmis karpoma veja prie naujausio Karo muziejaus, kurio viduje prikimšta pačių moderniausių technologijų.

Archyviniai įrašai neleidžia pamiršti pulkininko Kim Čen Iro kelionių šalyje. Nuolat bendraudamas su žmonėmis ir kolektyvais, jis kėlė kovos bei darbo dvasią. Tarp teminių reportažų įsiterpia tai, dėl ko mes čia atvykome, t. y. „gražūs ir didingi“ dalykai: įspūdingi paminklai, minios pasipuošusių žmonių, švenčių ir paradų akimirkos. Šie įrašai nuolat primena žmonėms apie jų šalies gerovę ir šviesią ateitį.

Kiekviena valstybės valdymo forma turi savo grimasas, o žiniasklaida skuba pamaitinti tautą atitinkama informacija. Šiaurės Korėjos piliečiai mato daug nepagrįstai optimistinių reportažų. Per ilgesnį laiką tai ima kelti šleikštulį.

Būti visišku ateistu Šiaurės Korėjoje lengviau – tai vieta, kurioje ateina aiškus supratimas, kad nepaisant technologijų šuolio, kalbų ir kultūrų skirtumo, žmogiškasis pradas nuo šiaurinių iki pietinių platumų visgi yra velniškai panašus. Skirtumas tik tas, kad už tuos pačius darbus – sąmoningai sukeltus karus ir perversmus, visuotinį sekimą, slaptus kalėjimus – tautos ir valstybės vertinamos nevienodai.

Korėjietiški plėšiniai

L. Brežnevo atsiminimų trilogija „Mažoji žemė. Atgimimas. Plėšiniai“ išleista 1978 m. Tai asmenybė ir laikotarpis, kurį mielai išbrauktume iš Lietuvos istorijos, tačiau šios kelionės kontekste svarbus būtent trečiasis skyrius, nukeliantis į nūnai tolimus 1954-56 m., kuomet jis partijos pavedimu vykdė užduotį suarti ir įsisavinti 27 milijonus hektarų Kazachijos stepių ir įsteigti 340 tarybinių ūkių.

Didžiausia gyvai ir nenuobodžiai parašytų prisiminimų įdomybė ta, kad viename asmenyje tilpo agronomas, mechanikas, statybininkas, atskalūnų auklėtojas ir nusivylusiųjų guodėjas. Dieną ir naktį jis sukosi su patarimais ir nurodymais tuose neaprėpiamuose plotuose.

Tarp Kazachijos ir Šiaurės Korėjos plėšinių panašumų nėra daug ir jie labiau politiniai. Tose šalyse, kur gėris ir blogis priklauso visiems, neįtikėtini projektai įvykdomi iš „meilės darbui, partijai ir Tėvynei“. Juos gaubia dirbtinai sukurta didybės aura. Pakankamai stipri, kad sukeltų šiurpuliuką.

Derlinga stepių žemė turėjo tapti didžiausiu kviečių aruodu, o Šiaurės Korėjoje iš gamtos atkovoti plotai daugybę metų maitina tautą nuostabaus skonio ryžiais. „Sukursime tarybinį ūkį! Suarsime plėšinius!“ – su tokiais šūkiais į Kazachiją plūdo perspektyvus jaunimas iš tolimiausių didžiosios šalies kampelių.

„Ryžiai – tai komunizmas“, – tai viena iš daugelio legenda virtusių didžiojo Prezidento Kim Ir Seno frazių, kai jis lankėsi Čonsanri žemės ūkio kooperatyve ir davė nurodymus, kaip našiau dirbti. Galbūt todėl didingame paminkle arčiausiai jo stovi ryžių pjovėja. Kiti darbininkai patenka į antrąjį planą. Apžvelgus visas sritis, kurias turi išmanyti šalies tėvai, nestebina, kad jie krenta kaip lapai nuo širdies ligų.

Kooperatyve ryžių augintojų kasdienybę apžiūrime ne tik pro autobuso langą. Šiaurės Korėjos ryžių laukai didelis iššūkis dar ir todėl, kad, priešingai nei kazachų stepės, į kurias nedelsiant buvo nukreiptas traktorių, noragų ir pyragų desantas, čia dirbama plikomis rankomis.

Sunkiausius darbus atlieka jaučiai, įkinkyti į medinius rankų darbo arklus, ir žmonės, valdantys tuos jaučius bei kastuvais ir kauptukais prižiūrintys laukų platybes. Jiems gelbsti tik vienas kitas senutėlis traktorius, tačiau šios rūšies techniką galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Nelengvą darbą apsunkina ir tai, kad šioje platumoje yra vėsu, todėl besidarbuojantiems tenka braidyti šaltame vandenyje. Dėl klimato ypatumų jaunų sodinukų daigeliai pridengiami plėvele. Rankų darbas stebėtinai efektyvus, nes plotai visur prižiūrėti idealiai, apleistų žemių nėra.

Pasidairius bet kur, vos tik išvažiavus iš miestų, plyti ryžių laukai, nors gegužės pradžioje jiems aiškiai trūksta vandens. Akys pasigenda žalumos – ryžiai dar nesužėlę, o miškai ir krūmynai tėra išlikę tik kalnuose ir akmeningose priekalnėse. Mažesniais plotais auginamos bulvės, kopūstai, įvairių rūšių javai, šiltnamiuose – agurkai, pomidorai.

Šiaurės Korėjoje gerai dera obelys ir kriaušės. Žemaūgiai sodai dažniausiai formuojami šlaituose, kurie įprastiniam ūkininkavimui mažiau tinkami. Iki pat vainiko medžiai nutepami šviesiai rudais dažais, o reta laja leidžia gerai prinokti vaisiams.

Čonsanri kooperatyvo soduose, išsidėsčiusiuose ant aukštoko dirbtinio pylimo, kyšo priešlėktuvinės gynybos ginkluotė. Pylimo paskirtis, matyt, taip pat kovinė, galbūt tai slėptuvė, nes iki ryžių laukų tenka pravažiuoti tuneliu, kurį užsandarina itin storos masyvios durys.

Žemės ūkio kooperatyvuose nėra piniginių atsiskaitymų, uždirbti taškai mainomi į būtiniausius produktus ar daiktus. Darbo diena trunka 8 valandas, tačiau faktas, kad vaikai paliekami darželyje dešimčiai dienų, kiek prieštarauja standartiniam darbo laikui. Galima manyti, kad gyvenimo kokybė čia aiškiai skiriasi nuo tos, kurią turi eilinis Pchenjano gyventojas.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!