Apskritai, bene geriausias patarimas būtų išvis nesivežti kartu su savimi įprastinių vertinimų ir nusistovėjusių sampratų apie tai, kas yra gyvenimas ir juo labiau, koks jis turėtų būti. Mat kokia keista ir neįprasta beatrodytų Indija vakariečio akims, tai yra seniausios žinomos kultūros šalis su didžiausiu planetoje gyventojų kiekiu (čia kalbu apie visą Hindustano pusiasalio populiaciją arba apie Indiją iki padalinimo, t.y kartu su Pakistanu ir Bangladešu), taigi, ne mums juos mokyti, kaip teisingai gyventi. Juo labiau – kaip išgyventi apskritai, nes čia jie tiesiog nepralenkiami ir sugeba išlikti tokiose sąlygose ir tokiais būdais, kokių mums geriau nė neįsivaizduoti – bet apie viską savo laiku.
Esu tikras, kad nepriklausomai nuo išsilavinimo gylio ar seklumo, kiekvienas mūsų yra kažką girdėjęs apie šią šalį. Vieniems tai jogų ir rūsčių asketų tėvynė, kitiems - neįžengiamų džiunglių šalis, kur tebegyvena vaikystėje matytų filmukų herojus Mauglis, tretiems – geriausia pasaulyje arbata, Mahatma Gandis ir išsivadavimas iš Britų Imperijos, pagaliau – bent jau Bolivudo kino produkcija su privalomomis dainomis ir masiniais šokiais.
Įdomiausia, kad visa tai yra tiesa, tačiau tesudaranti nedidelę tos milžiniškos mozaikos dalį, su kuria susiduri čia atvykęs ir nejučia supranti, kad visi tie vaizdai ir už jų plytinti indiška realybė tiesiog nesutelpa į įprastinius rėmus ir plėšia smegenis. Grubiai palyginus, galima būtų sakyti, kad į siaurą lentyną reikia įdėti gerokai didesnio formato knygą, ir jei mėginsi ją per prievartą ten grūsti, tiktai sulamdysi viršelį, taip ir nesupratęs, kas parašyta viduje.
Dievaži, Indijos ribas ir taisykles sunku suvokti net ir ilgiau čia gyvenantiems vakariečiams, todėl verčiau atsisakyti europietiško visa ko išmanymo, juo labiau, kad kiekviename žingsnyje tenka susidurti su dalykais, kurių mes nesame nei matę, nei patyrę.
Paprasčiausias pavyzdys galėtų būti kad ir valgymas gatvėje (žinoma, rankomis) tokių patiekalų, kuriems Lietuvoje greičiausiai naudotume šaukštą – na, kad ir ryžius su riebiu, vienas dievas žino ko primaišytu padažu. Pamėginkite įsivaizduoti, kad valgote apytirštę sriubą pirštais judrioje gatvėje, šalia kurios Gariūnų turgus šeštadienio rytą atrodytų beveik visiška dykra. Pavyksta įsivaizduoti? O jie tą daro kiekvieną dieną, jau nekalbant apie aplink tvyrančius kvapus, dulkes ir karštį. Pavalgius, kaip žinia, anksčiau ar vėliau tuštinamasi... Bet čia jau ir vaizduotė ne visada padės.
Žodžiu, išankstinės nuostatos gali smarkiai sugadinti jūsų kelionės įspūdžius, todėl ir siūlau nuostatas pakeisti nuostabomis ir drąsiai leistis į nuotykį, kuriam lygaus tikriausiai neįmanoma patirti.
Praktiškoji mano kelionės dalis prasidėjo kelionių agentūros „Megaturas“ ofise. Čia praktiškai per vieną dieną buvo sutvarkyti visi kelionės reikalai, pradedant bilietais Ryga – Helsinkis – Delis ir atgal, ir baigiant atstovybės Vilniuje suradimu, per kurią visiškai oficialiai ir greitai galima susitvarkyti visus su viza susijusius formalumus, nevažiuojant į Varšuvą.
Miniu tai dar ir todėl, kad tarp daugelio standartinių anketos klausimų yra ir toks: „Ar turite giminių Pakistane?“ Nujaučiu, geriau neturėti, nors lietuviams tai tikriausiai ir negresia. Ar skrisite iš Rygos, ar iš Vilniaus, jūsų neišvengiamai lauks bent du persėdimai. Pasirinkimo galimybės, ypač atsižvelgiant į bilietų kanas, ribotos. Tiesiausi skrydžiai yra per Kijevą su ukrainietišku „Aerosvit“ arba per Maskvą su „Aeroflot“.
Kitas variantas – su „Finnair“ per Helsinkį. Kaip tik taip ir keliavau. Manau, kad man pavyko tiek dėl bilieto kainos (1600 litų į abi puses), tiek ir dėl aptarnavimo kokybės, mat suomių skrydžių kompanija jai skiria neabejotinai daug dėmesio. Tokios trukmės kelionėje, o dar su ilgoku palaukimu Helsinkyje, tai turi reikšmės. Na, ir skrydis „Airbus‘u“ man labiau patinka, negu „Boeing‘u“.
Jei įmanoma, be abejonės siūlau rinktis tokį jungiamąjį skrydį (jūsų skrydžio kortelėje turėtų būti nurodyta „connecting flight“) , kur tarpas tarp atvykimo į tarpinį oro uostą ir išvykimo į galutinį kelionės tašką neviršytų dviejų valandų. Aišku, tai nebūtinai reikš geriausią bilietų kainą. Labiau rūpinantis biudžetu nereikėtų stebėtis, kad tarpas tarp skrydžių gali gerokai pailgėti, bet taip jau būna – laimėdamas pinigus, prarandi laiką bei komfortą ir atvirkščiai.
Taigi, jei tektų laukti skrydžio į Delį Helsinkio oro uoste, geriausia eiti į patį toliausią jo sparną, ten kur išvykimo vartai žymimi numeriais nuo 32 iki 40 ir rengiantis įlaipinimui reikia praeiti pasienio kontrolę. Čia bus proga pasijusti šiek tiek išskirtiniais, mat Europos Sąjungos šalių piliečiams yra atskiras praėjimas ir nereikia stovėti bendroje eilėje. Vyresnės kartos keliautojai nesunkiais prisimins visai netolimus laikus ir lengvai supras, apie ką čia rašau.
Patekus į šį laukiamąjį iškart krenta į akis, kad šiaip jau dar ganėtinai „baltame“ Helsinkio aerouoste atsirandi gerokai tamsesnės odos spalvos keliautojų tarpe. Dauguma skrydžių – į Pietryčių Azijos šalis, todėl ir keleiviai taip pat daugiausia iš tų šalių. Tai dar viena gera proga palaipsniui apsiprasti su mintimi, kad jau visai netrukus savo blyškios odos dėka ir pats būsi retas egzempliorius, ir netikėtai atsisukęs metro vagone ar tiesiog gatvėje ūmai sugausi daugybę smalsių tyrinėjančių žvilgsnių. Beje, tyrinėtojai nebūtinai bus vien vaikai.
Kitas dalykas, kurio teikiamų malonumų siūlyčiau neatsisakyti, yra pusiau gulimi šio laukiamojo krėslai. Išnaudokite progą nusnausti dar Europoje, nes labai gali būti, kad visai netrukus gailėsitės to nepadarę.
Na, o dabar leiskime lėktuvui kilti aukštyn ir iki pasimatymo Delyje!
