Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą

 (32)
"Tik atvažiavusi į Prancūziją aš pradėjau su pasididžiavimu sakyti, jog esu slaugytoja, nes ši profesija čia labai gerbiama“, – teigia lietuvaitė Vilija Paplauskaitė–Rose, kartu pripažindama, jog žinių, kurias suteikė slaugos studijos ir darbas Lietuvoje, nepakako, todėl įsitvirtinti toje šalyje nebuvo lengva.
© Shutterstock

– Kas jus, lietuvaitę, nuvedė į Prancūziją?

– Apie Prancūziją svajojau nuo paauglystės – patiko prancūziški filmai, vyno, sūrių, jūros gėrybių nuostabios gamtos ir literatūros šalis – ką jau kalbėti apie prancūzų kalbą, tiesiog žavėjausi ja. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių, pradėjau lankyti prancūzų kalbos kursus Prancūzų kultūros centre Vilniuje. Taigi gavau puikius šios nelengvos ir Lietuvoje kol kas nepopuliarios kalbos pagrindus. Tuo metu baigiau Vilniaus medicinos mokyklą, pradėjau dirbti, bet prancūzų kalbos neapleidau.

Ir štai pirmą kartą nuvykau į Paryžių. Mane tiesiog pakerėjo šis miestas. Vėliau buvo piligriminė kelionė į Taizė, jau galėjau susikalbėti prancūziškai, ir tuo labai džiaugiausi. Internetu bendravau su keletu prancūzų, tarp jų buvo ir dabartinis mano vyras. Taigi į Prancūziją mane atvedė ne kas kitas kaip meilė šiai šaliai, taip pat vienam jos piliečiui. Galiu tvirtai pasakyti, kad didžioji mano gyvenimo svajonė išsipildė su kaupu.

– Kokia jūsų darbo patirtis Lietuvoje? Kur dirbote, kokioje srityje?

– Baigusi medicinos mokykla, dirbau Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Darbas man buvo įdomus, nors ir nelengvas, ypač psichologiškai. Sunku buvo matyti tuos pačius pacientus, kuriems reikėjo dializių 2-3 kartus per savaitę. Inkstų transplantacijų nebuvo atliekama daug, nes inksto donoro parinkimas – labai sudėtingas dalykas, reikia atlikti daugybe tyrimų, įsitikinti, kad inksto atmetimo reakcijos nebus. Taigi, belaukiant transplantacijos, dializės seansai nualindavo organizmą, nusilpdavo pacientų imuninė sistema. Stebėti pacientų ilgą “nykimą” nebuvo lengva.

Nusprendžiau keisti darbą, įsidarbinau Vilniaus Santariškių ligoninės suaugusiųjų stacionare, Kardiologijos skyriuje. Dirbau dažniausiai naktimis, taigi daug “trinties” su kolegomis nepatyriau.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© Shutterstock

– Kokie buvo pirmieji darbo įspūdžiai?

– Abiejuose skyriuose teko dirbti su šauniais gydytojais, su kai kuriais jų iki šiol palaikau draugiškus santykius. Paskutiniais metais tekdavo budėti su gydytojais rezidentais, dauguma buvo tikrai labai malonūs, dažnai klausdavo ir patarimų, kas nebuvo įprasta. Man rodos, kad dabar jauni gydytojai, studentai, padirbėję užsienyje ir pamatę užsienio kolegų santykius, daug perima iš jų teigiamų dalykų, – ypač bendravimo srityje.

Šiek tiek kitokia situacija buvo bendraujant su slaugytojomis, vadinamosiomis slaugos administratorėmis. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažnai tenka matyti vyresnes slaugytojas, “demonstruojančias madas” skyriuje ir ne ką nusimanančias apie konkretų slaugos darbą. Be abejo, apie visas to pasakyti negalėčiau, yra tikrai labai nuostabių žmonių, ypač dėstančių jaunimui, stažuočių vadovių.

– Kokį per tą laiką susidarėte vaizdą apie slaugytojo vietą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje?

– Slaugytojo vieta medicinoje Lietuvoje nelabai nusakoma, nes jis dažniausiai yra labai siauros specializacijos, atlieka tik tam tikras procedūras ir dažniausiai net nesidomi, kas vyksta slaugos moksle šalyje ar pasaulyje. Jie pervargę, nes dirbti reikia daug, dažnai už pusantro etato, kad gautų bent kiek normalesnę algą.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kur ir kuo dirbate dabar? Ar sunku surasti slaugytojo darbą Prancūzijoje?

Šiuo metu pradėjau dirbti slaugytoja mažoje (60 lovų) privačioje funkcinės reabilitacijos klinikoje. Tai antras mano darbas šioje šalyje. Darbas naktimis. Iš tikrųjų čia sunku pasirinkti dirbti tai, ką nori, kur nori ir t. t. Pačios geriausios, įdomiausios vietos dažnai būna jau užimtos, Prancūzijoje beveik prie kiekvienos didelės universitetinės ligoninės yra šis institutas, vadinama slaugytojų mokykla.

Taigi kiekvienais metais, baigę studijas, slaugytojai ieško įsidarbinimo galimybių tiek valstybinėse, tiek privačiose klinikose. Bet, nepaisant to, darbo vietų beveik visada atsiranda, nes čia visur yra didelė darbuotojų kaita: žmonės labai mobilūs, nesėdi vienoje vietoje, jaunimas nori keliauti po visą šalį, todėl dažnai keičia gyvenimo ir darbo vietas.

Be to, yra didelis profesinis suinteresuotumas: slaugytojai nori padirbėti įvairaus profilio skyriuose, kuo daugiau išmokti, sužinoti, tapti universaliais specialistais, nes dauguma, įgiję patirties ligoninėse, pradeda savarankišką darbą, turi savo kabinetą, juose priima pacientus, lanko juos namuose, atlieka reikiamas procedūras namų sąlygomis. Tam reikia turėti daug žinių ir praktinės patirties, nes juk nei kolegos, nei gydytojo šalia nėra. Ne paslaptis, jog mūsų regiono slaugytojai mielai renkasi ir darbą kaimyninėje Šveicarijoje dėl daug didesnių atlyginimų.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© Shutterstock

Taigi darbą susirasti nėra labai sunku. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo žmogaus asmeninių savybių, bet svarbiausias dalykas, ieškant slaugytojo darbo – prancūzų kalba, ją reikia mokėti tobulai. Tai svarbiausia kliūtis, ir šiuo metu čia bemaž nėra slaugytojų užsieniečių, ir apskritai užsieniečiais jie nepasitiki. Pradžioje tai nervindavo, nes tokios šalies kaip Lietuva jie nežino. Buvo juokinga žiūrėti, kaip darbdavys įtartinai žiūri į tavo pasą, tikrina, ar tai tikrai originalas, klausia, ar moki leisti vaistus į paodį, durti į veną, nes jie neįsivaizduoja, ką slaugytojai veikia tose “Rytų šalyse”.

Pradžioje labai džiaugiausi, kai vienas senelių namų direktorius pasiūlė padirbėti slaugytojo padėjėja, kad “pramokčiau kalbą”, nes, nepaisant mano kalbos kursų Lietuvoje, čia jaučiausi visiška debiutantė. Padirbau mėnesį, ir man to užteko, nes darbas senelių namuose, kur labai trūksta personalo, sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Niekada nesu domėjusis geriatrija, todėl tas darbas man “varė depresiją”. Na, bet tai man jau užtikrino socialinį saugumą, gavau vadinamąjį “carte vitale”. Tai valstybinis sveikatos draudimas, jį gauni metams laiko, jeigu išdirbi 60 valandų. Taigi, svarbiausia, jau buvau apdrausta, o tai labai svarbu, nes medicinos paslaugų kainos kosminės, jeigu jas reikėtų mokėti iš savo kišenės.

Reikia pasakyti, kad kol neturi slaugytojo patirties Prancūzijoje, su tavim praktiškai net nekalbama. Tavo patirtis kažkur Lietuvoje jų visiškai nedomina. Beje, jau vėliau, pradėjusi dirbti funkcinės reabilitacijos centre mažame Alpių kalnų miestelyje, 20 km nuo Chamonix, supratau kodėl. Slaugytojų darbas, slaugos procedūros, priemonės, tvarsčiai – viskas labai skiriasi nuo to, ką mes turime Lietuvoje. Pradžioje jaučiausi kaip nukritusi iš Mėnulio, atvirai kalbant, buvo gėda sakyti, kad Lietuvoje dirbau slaugytoja, ir dar didžiausioje šalies ligoninėje!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Makalius pataria: kaip susiorientuoti atnaujintame Kauno oro uoste? (6)

Prasidėjus Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcijai galime lengviau atsikvėpti – baimė, kad susidursime su nepatogumais, buvo nepagrįsta. Laikinai pagrindiniais šalies oro vartais tapęs Kauno oro uostas keleivius pasitiko ypač svetingai, o susiorientuoti jame – išties paprasta, rašoma pranešime spaudai.

Uždarius sostinės oro uostą susivienijo Vilniaus ir Kauno turizmo centrai (2)

Mobilizuoti resursai priimti Vilniaus turistus, du specialūs laikini turizmo informacijos centrai, šešiomis kalbomis parengtos kelionių instrukcijos: šių ir kitų priemonių ėmėsi Vilniaus miestas, iš anksto pasiruošęs sostinės oro uosto rekonstrukcijai, rašoma pranešime spaudai.

Keliaujantiems po Lietuvą padės nacionalinė turizmo informacijos sistema (19)

Daug metų buvęs primirštas, atsainiai ar tiesiog „kaip mokam taip” daugybės atskirų informacijos centrų vystomas vietinis turizmas keičiasi ir atgyja. Žinoma, prie to prisideda dar vienas Europos sąjungos investicijų į turizmo skatinimą ir viešinimą raundas, rašoma pranešime spaudai.

Norintiems pasakiškų atostogų lietuviai siūlo apsistoti viduramžių pilyse (8)

Didžiausia pasaulyje atostogų būsto nuomos paieškos platforma „HomeToGo“ vasaros atostogoms siūlo įspūdingas vietas: didingas Europos pilis, įspūdingus apartamentus Niujorke ar net vieną seniausių JAV keltų, rašoma pranešime spaudai.

Lietuvos viešbučių kasdienybė: vieni neprisimena vakar gėrę, kiti vagia be sąžinės graužaties (22)

Ar teko, įsikūrus jaukiame viešbučio kambaryje su mažais dailiais šampūno buteliukais ir įvairių dydžių muilo gabalėliais, pasijusti kaip kleptomanams? Gal visi tie mieli daikčiukai nepastebimai atsiduria jūsų lagamine?