Atėjus vasaros atostogoms norėjau išsirinkti gražią vietą, šalį ar kurortą, kuris būtų ir įdomus, ir netoliese. Ieškojau ramesnio kampelio, kur galėčiau atgauti jėgas ir nepavargti keliaujant nežinia kur ir toli bei jokiu būdu nenorėjau grūstis minioje nuotykių trokštančių turistų. Į Lietuvos pajūrį važiuoti netraukė, lietuvių atsiliepimai nuteikė pesimistiškai, be to, norėjosi kažko naujo ir nematyto.
Nusprendžiau nuvažiuoti į Jūrmalą, bene didžiausią Baltijos šalių kurortą. Juk nusigauti iki Jūrmalos stebėtinai greita ir paprasta: skrydis nuo Vilniaus iki Rygos trunka penkiasdešimt minučių, jei nuspręsit keliauti autobusu - užtruksit keturias valandas, o jau nuo Rygos iki Jūrmalos - tai kaip mums nuo Vilniaus iki Trakų.
Taigi, atvykusi į Jūrmalą, kuri sudaryta iš mažyčių kurortinių miestelių, apsistojau viename pagrindinių – Majori. Čia buvo taip ramu ir paprasta, bet tuo pačiu prabangu ir aristokratiška – visai kaip prancūziškoje rivjeroje. Vaikščiojau jaukiomis gatvelėmis, žavėjausi vietinės ir valstybinės reikšmės objektais ir statiniais.
Apskritai, Jūrmala su savo mediniais šedevrais yra kaip didelis architektūrinis muziejus - vilos vilaitės išdidžiai stovėjo ant kiekvieno kampo ir man neliko nieko kito, kaip tik mėgautis matomu vaizdu ir atmosfera. Čia ir žavingoji senučiukė sanatorija, ir buvę poetės Aspazijos namai ir daugybė muziejų, kurie, berods dar ir nemokami. Jokio kitiems kurortams būdingo šurmulio, minios žmonių ir netvarkos nei turkiškų kebabų ant kiekvieno kampo ir pigių parduotuvėlių.
Prie įėjimo į paplūdimį mane pasitiko bronzinis vėžlys Brunurupucis, kuris yra bene labiausiai fotografuojamas objektas, todėl visi būtinai ant jo kariasi ir lipa. Paplūdimys, kuris driekiasi bene trisdešimt du kilometrus atrodo lyg būtų be galo ir krašto, švarus ir prižiūrėtas. Be to, jis dar ir platus, čia vietos randa ir kopose ieškantys ramybės, ir aktyvaus poilsio gerbėjai. Vieni bėga krosus, praktikuoja šiaurietišką ėjimą, važinėja dviračiais, žaidžia, deginasi ir, be abejo, maudosi.
Įvairiausių pramogų galima rasti ne tik paplūdimyje, bet ir už jo ribų, įskaitant gigantišką vandens parką, teniso kortus ir dar šimtus galimybių ne tik vasaros, bet ir žiemos poilsiui. Jūrmala garsi sveikatingumo centrais ir savo gydomaisiais ištekliais, todėl spa centrų irgi netrūksta.
Pro šalį dviračiu pralėkė rusų dainininkas Galkinas, o man pasirodė dar ir vaidenosi. Bet kai tai atsitiko antrą kartą, supratau, kad tai tikrai jis. Užmečiau akį į žymiosios Jūrmalos Dzintaru koncertų salės tvarkaraštį - visgi čia koncertuoja ne tik jisai ir visokie baskovai, orbokaites ir eltonai džonai, bet vyksta ir garsiausi muzikos festivaliai. Tiesa, rusiškos muzikos čia niekur negirdėjau, o pagrindinėje gatvėje grojo gyva muzika.
Atvažiavau atostogauti ir norėjau būti palikta ramybėje, todėl mėgavausi Baltijos rivjera su visomis švaraus klimato, gaivaus oro, balto smėlio ir gamtos išteklių gydomosiomis savybėmis, kurių nerasi užterštuose ir užkimštose populiariausiose užsienio kurortuose.
Čeburekų niekas įkyriai nesiūlė, apskritai niekas nieko nesiūlė, apie tokią ramybę kituose užsienio platybėse gali pasvajoti. Labai ramu, jauku ir neperpildyta, gal dėl to, kad latviška vasara tokia pati kaip ir lietuviška – saulė tai slėpėsi, tai lįsdavo iš už debesų. Jūrą dar turėjau prisijaukinti, bet šaltokas vanduo išėjo tik į naudą, todėl, kai vieni šildėsi šiltoje Viduržemio jūroje, aš grūdinausi šaltose Baltijos jūros bangose, užtat žiemą, skirtingai nei šiltųjų kraštų mėgėjai, apsieisiu ir be ligų.
Jūrmaloje kainos gana aukštos, bet galima rasti ir paprastesnių variantų, juk nebūtina grūstis į centrinę Jomas gatvę, kuri gana maža ir jauki, bet neprigrūsta ir nenupiginta. Pagrindinėje gatvėje jaunimėlis šoka salsą ir bachatą, girtų ir netinkamai besielgiančių ir su žiburiu nerasi.
Apgyvendinimas tikrai ne iš pigiųjų, juk čia - ne Palanga močiučių – niekas nestovi ir nesiūlo nakvynės. Pigiausias variantas kainuojantis dvidešimt eurų nėra toks, kuriame norėčiau praleisti savo brangų laiką. O visi kiti variantai už gana padorų kambarį prasideda nuo penkiasdešimt eurų.
Užlipau į bokštą Dzintaru gamtos parke, nuo kurio matyti Latvijos pasididžiavimas iš paukščio skrydžio. Pagalvojau, jog aš gal kiek perdėjau ar per daug pagyriau brolių latvių pajūrį, bet nuvažiuokit ir patys pažiūrėkit, o pažiūrėję sukurkit savąjį variantą, kad nereikėtų dairytis užsienio kurortų, juk ir mes galim turėti savąją lietuvišką rivjerą.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
