Niekas nežino, kiek tiksliai lokių gyvena Tatruose. Manoma, kad šiuo metu jų gali būti apie 800. Vienam su rudaisiais lokiais geriau nesusidurti, bet stebėti juos Aukštuosiuose Tatruose su vedliais gali būti jaudinanti patirtis.
Kadangi praėjusio amžiaus ketvirtą dešimtmetį buvo skatinamas lokių saugojimas, o 1948 m. Tatruose buvo įkurtas nacionalinis parkas, lokiai buvo apsaugoti nuo medžioklės, kuri kitose Europos valstybėse gerokai sumažino lokių populiaciją.
Savo unikalia patirtimi, stebint šiuos grėsmingus gyvūnus, theguardian.com pasidalijo keliautojas Flemmingas Webbas, Slovakijos Tatruose keliavęs su vedliu.
Stebint lokius reikia būti labai atidiems ir tyliems.
„Patelė su jaunikliu medyje“, – sušnibždėjo mūsų gidas Davidas Guthrie‘is, bėgdamas per gėlėtą pievą ir ieškodamas vietos, iš kurios geriau matosi. Mūsų septynių asmenų grupė stengėsi jį pavyti, nes labai norėjosi iš arčiau pamatyti europietiškus ruduosius lokius. Kai dūsdamas pribėgau prie miško krašto, mūsų grobis jau buvo dingęs tarp medžių. „Ar matėte juos?“, – paklausė bendrakeleiviai. „Ne“, – niūriai sumurmėjai, beviltiškai dairydamasi pro žiūronus į kalnus.
Mes buvome Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose – aukščiausioje Karpatų kalnų grandinės dalyje, kurie tęsiasi lanku nuo Čekijos vakarinės dalies iki Rumunijos pietryčių. Keliavome kartu su greitakoju britu Davidu, kuris dirbo safarių gidu Tanzanijoje ir pernai spalį padėjo įgyvendinti „Project Bear“ (projektą „Lokys“). Šiuo projektu siekta ištirti lokių populiaciją regione.
Niekas nežino, kiek tiksliai lokių gyvena Tatruose. Manoma, kad šiuo metu jų gali būti apie 800.
Prieš kelias dienas nusileidome Krokuvoje (Lenkija) ir 200 km važiavome iki Liptovsky Hradoko Slovakijoje, o ten apsistojome romantiškame renesansiniame viešbutyje, pastatytame šalia apgriuvusios gotikinės pilies.
Per pusryčius kalba pasisuko apie tai, ką daryti, jei prie tavęs atbėga lokys. Taip prieš savaitę nutiko vienam vietiniam vyrui – jauniklį turinti patelė per plauką jo nesudraskė.
„Nebijokite, Slovakijoje jau 100 metų nebuvo, kad lokys sudraskytų žmogų, – pasakė Davidas, norėdamas mus nuraminti, kad netapsime lokio pietumis. – Jei lokys prie jūsų prieis, imkite kalbėti ramiu balsu ir lėtai nueikite. Jei jis eis iš paskos, meskite kuprinę, kad nukreiptumėte jo dėmesį, tik nebėkite.“
Protingas patarimas, turint omenyje, kad suaugęs lokys gali bėgti 60 kilometrų per valandą greičiu, sveria 300 – 350 kilogramų ir atsistojęs ant užpakalinių kojų yra 3 m ūgio. Mes ketinome dvi naktis nakvoti medžiotojų namelyje, tad tikėjausi, kad lokiai nešvenčia 100 metų jubiliejų.
Greitai supratome, kaip gerai turėti „Project Bear“ komandą gidais. Mums ne tik leido vaikščioti po nacionalinį parką, į kurį šiaip neįleidžia, bet gidai greitai pastebėdavo lokius tarp medžių, uolų ir krūmų.
Vieną apniukusį rytą, norėdamas atsigriebti už ankstesnę nesėkmę, dairiausi pro žiūronus ir pamačiau ant kalno šlaito tamsią figūrą. Praėjo dvi minutės – ji nejudėjo. „Nieko ten nėra, ten krūmas“, – užtikrintai pareiškiau ir ėmiau dairytis kitur. Po kelių sekundžių Davidas parodė suaugusį lokį, kurį ankstėliau palaikiau krūmu.
Lokių yra Bulgarijoje, Rumunijoje, Suomijoje, bet, kaip paaiškino Davidas, tačiau juos vilioja ėdalu, kad turistai galėtų juos nufotografuoti. Tai keičia lokių elgesį, jie supranta, kad gali gauti ėdalo, todėl keičiasi jų gyvenimo būdas.
Šioje kelionėje mes buvome lokių teritorijoje, sekėme paskui juos, neviliojome jų maistu, tad buvo kur kas įdomiau. „Be galo jaudinanti patirtis, – sakė Richardas – socialinis darbuotojas iš Nuporto, mums einant per mišką. – Kai jauti ant veido lietų, (kai girdi) paukščių čiulbėjimą, žinai, kad bet kurią akimirką gali pamatyti lokį.“ Jis buvo teisus, tyliai sėlinant per miškus ir pievas apimdavo kažkokie beveik pirmykščiai pojūčiai.
Atostogos ėjo pastoviu, ramiu ritmu. Anksti keldavomės, važiuodavome pro stačius šlaitus, kur buvo griūčių pavojus ir kur vasaros pradžioje galima pamatyti lokių (geriausiai jie matomi rugsėjį, kai prieš žiemos miegą ėda uogas). Pamatėme auksinį erelį, briedį ir stirną.
Po pusryčių pasiėmėme maisto pietums ir ėjome per vėdrynus, katilėlius, uolaskėles, orchidėjas ir neužmirštuoles, šen bei ten sustodami, dairydamiesi po kalkakmenio uolas ir kalnų šlaitus, ar nepamatysime ten laukinių gyvūnų. Mišk Davidas parodė genio lizdą, lokio pėdsakų purve ir medžių su lokių nagų žymėmis – taip jie žymi savo teritoriją.
Savaitei įpusėjus, kai kojos išvargo, nuvažiavome išsimiegoti patogiose viešbučio lovose, sukirsti sočios vakarienės ir pasilepinti vandens pramogomis netoli Poprado.
Vienas iš „Project Bear“ direktorių Peteris Lapsanskis mums pasakė: „Norime, kad žmonės sužinotų apie šį fantastišką laukinės gyvūnijos kampelį netoli jų namų. Slovakijoje vis dar labai daug medžioklės šalininkų, tad vienas iš pagrindinių mūsų tikslų – pakeisti žmonių požiūrį į gyvūnijos saugojimą.“
Kai po kelionės sėdėjome Krokuvoje ir gurkšnojome, sutarėme – gaila, kad nepriėjome arčiau prie lokių, bet dėl džiaugsmo matyti juos laisvėje ir dėl kiekvieno žygio nenuspėjamumo tikrai vertėjo keliauti.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
