Medienos dirbiniai – vienas iš menininko „arkliukų“
Smalsaujančių moterų prie Virginijaus stalelio netrūko. Tiesa, retas vyras deramai įvertino menininko sukurtus papuošalus – jie negalėjo atitraukti akių nuo interjerui ir eksterjerui papuošti skirtų darbų iš šiltos, švelnios ir spalvingos medienos, prabangaus, kailiu iškloto ąžuolo krėslo. Linksmo būdo plungietis visiems panorėjusiems leido fotografuotis ar bent pasėdėti „karališkame soste“ ir sakė svajojantis padaryti kitą, dar unikalesnį, puoštą gintaro ir elnio rago inkrustacijomis.
Jei sumanė, matyt, ilgai netruks įgyvendinti, mat toks jau Virginijaus Narkaus žemaitiškas būdas. Netradiciniai medienos dirbiniai – vienas iš menininko „arkliukų“. Baigęs mokyklą jis ketino studijuoti miškininkystę, bet tautodailininkas tėvas patarė apsigalvoti – ir Virginijus, KTU baigęs medienos apdirbimo specialybę, daug metų dirbo inžinieriumi technologu.
Dar jaunystėje perėmęs iš tėvo visas medžio drožybos paslaptis vaikinas studijų metais nuomojamame kambarėlyje iš medžio išdrožė Vytauto Didžiojo biustą. Suprantama, saugumas neleido eksponuoti dirbinio viešai, tačiau geras rankas turintis vyrukas iš karto (t. y. 1985 m.) buvo priimtas į tautodailininkų gretas. Šiandien keturios personalinės rimtų medžio dirbinių parodos jau praeityje, menininkas nuolat ieško netradicinių sprendimų, nors nesibodi tekinti vazų, kurti nedidelių interjero detalių.
Kareliško beržo žavesys
Žinia, kiekvienas menininkas turi savitą stilių, savas technologijas ir kūrybos paslaptis. Virginijaus Narkaus medžio dirbiniai išsiskiria sodria, ryškia spalva, subtiliais atspalvių susiliejimais, kuriuos papildo kontrastingi raštai, sukuriantys dirbinio paviršiuje sudėtingiausias faktūras.
„Tai kareliško beržo mediena – tvirta, pasižyminti savita struktūra, piešiniu, dirbiniai iš jos yra labai šilti, jaukūs. Tėvas man perdavė šio medžio atradimo paslaptį. Tai – genties paslaptis. Kareliškas beržas – retas augalas Lietuvos miškuose, nykstanti beržų rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą. Daugelis miškininkų jo nepažįsta, todėl jie ir nyksta kertant miškus“, – pasakoja tautodailininkas.
Deja, šie medžiai neužauga stori – didžiausias kamieno skersmuo – apie 50 cm, todėl itin didelių dirbinių padaryti neįmanoma. Menininkas su malonumu daro indus, kuriuos ir pats naudoja buityje. „Kareliško beržo induose galima laikyti karštus patiekalus, valgyti iš jų sriubą, juos lengva išplauti įprastomis buitinėmis priemonėmis. Nusausinti indai įgauna matinį atspalvį, kuris panaikinamas aliejumi, bet... prieš valgį juos būtina gerai išplauti – aliejus labai traukia dulkes“, – pataria Virginijus.
Svarbi kūrinio energetika
Rago tema menininko gyvenime atsirado neseniai – prieš ketverius penkerius metus. Kartą stebėjęs, kaip tėvas daro baldus iš elnio ragų, sugalvojo iš rago nuopjovos pasidaryti žiedelį. Iš pradžių tai buvo paprastas žiedelis, vėliau prasidėję ieškojimai paskatino sujungti ragą su gintaru, suakmenėjusiu medžiu, mamuto iltimis, papuošti graviūromis.
„Darbui naudoju tik tauriojo elnio ragus, kurių randu miškuose arba perku iš veislynų. Gal kam pasirodys keista, bet mano filosofija tokia: niekada nenaudoti nušauto žvėries ragų – medžioklės trofėjų. Medžioklė, stresas, mirtis – visa ši neigiama energija susikaupia raguose, o jų dirbiniai ją perduoda žmogui. Kaip tik todėl trofėjų nepatariama laikyti namuose.
Tauriojo elnio ragai – natūrali organinė medžiaga, labai tvirta, turinti puikias fizines mechanines savybes. Žiedo ar apyrankės ant rankos nejauti, ji tarsi suauga su kūnu, ne taip, kaip juvelyriniai dirbiniai iš metalo, nesvarbu kokio“, – pasakoja tautodailininkas ir toliau vardija rago savybes. Pasirodo, ragą sunkiau apdirbti nei kaulą, jis, kitaip negu plastmasė, pralaidus šviesai, sudrėkintas tampa matinis, o plastmasė lieka tokia pat blizgi.
Unikali technologija – paslaptis
Visą rago apdirbimo technologiją, subtilų jo jungimą su skirtingomis medžiagomis, primenantį įliejimą, Virginijus Narkus sugalvojo ir ištobulino pats. Jis kartoja: „Tai – mano genties paslaptis. Ketinau užpatentuoti, bet ten reikalauja labai išsamaus visų gudrybių aprašo... tad apsigalvojau, – sako žemaitis, savo juvelyrikos dirbiniais sužavėjęs ne tik tautiečius, bet ir atvykėlius turistus. – Stebisi, grožisi, ima, matuojasi, bet... padeda. Ir teisingai – tai ne jų! Ne, turistų nešokiruoja didelės kainos – manau, kad pasaulyje analogo mano darbams nėra – jiems jie visiškai svetimi! Tai tikrai lietuviški, pagoniški papuošalai, kai kurie išrašyti runomis, labai saviti, pritraukiantys specifinius, išskirtinio stiliaus žmones.“
Menininkas juokauja, kad jau turi „savo moterų klubą“, o didžiausia įgyvendintų kūrybinių minčių vertintoja yra žmona – ji pirmoji peržiūri padarytus papuošalus ir atsirenka labiausiai patikusius. „Mamyt, ar ne per daug?“ – klausia vyras, o ji: „Tavo kolekciją renku, kurios niekada niekam neparduosiu!“ Iš tiesų, iš rago rožės padarytas masyvus žiedas, pakabukas ant odelės ar gintaru, juodu ir žvilgančiu it oniksas suakmenėjusiu medžiu inkrustuota apyrankė labiau patraukia akį, suintriguoja nei žvilgantis aukso ir „Swarovskio“ kristalų vėrinys.
Pats Virginijus – akivaizdus pavyzdys. Jo rankas puošia žiedai ir apyrankės. „Mūsų šalyje nėra papuošalų dėvėjimo mados, nėra tradicijų, kitaip vyrai nekompleksuotų ir taip pat noriai puoštųsi“, – tikina menininkas.
„Viskam savo laikas...“
Paklaustas, kaip gimsta tokios unikalios idėjos, Virginijus Narkus suskumba atsakyti: „Gimsta kūrybinio darbo metu!“, bet pagalvojęs mįslingai nutęsia: „O gal iš Dangaus ateina...“
Jis pasakoja kartą sapne išvydęs didelį ir galingą šviesos stulpą. Palietęs jį ranka – šiltas, ir pajutęs, kad pradeda kilti – ne, išsigando, nenori. „Nežinau, ar po šio sapno daugiau talentų atsivėrė, ar išminties įgijau, bet gavau atsakymą į man svarbų klausimą: tikiu į šviesią ir galingą energiją. Tuomet viskas pasidarė kur kas aiškiau, o gal metams bėgant darausi protingesnis?..“ – retoriškai klausia išmoningas kūrėjas, į mugės, o ir į kasdienio gyvenimo šurmulį žiūrintis tarsi iš šalies – labai ramiai, pernelyg savęs neafišuodamas, įkyriai nepiršdamas savo kūrinių: „Viskam yra savas laikas...“
