Aleksandras Vasiljevas gyvena keturiuose namuose: Maskvoje, Paryžiuje, San Morice (Prancūzijos centrinėje dalyje) ir Pavilnyje. Visus namus jis įsirengęs lyg muziejų — su senoviniais baldais, praėjusio šimtmečio paveikslais ir daugybe antikvarinių daiktų. Namelis ant Kreivosios kalvos Pavilnyje statytas prieš šimtą metų. Aleksandro tėvai — Maskvos teatro aktorė Tatjana Gulevič–Vasiljeva ir garsus dailininkas bei scenografas Aleksandras Pavlovičius Vasiljevas — gyveno Maskvoje, tačiau vasaras leisdavo Lietuvoje. Seneliui mirus, o Aleksandrui emigravus į Prancūziją, namas atiteko svetimiems žmonėms. Prieš 15 metų Aleksandrui pavyko atgauti šeimos nuosavybę. Pirmąjį aukštą jis restauravo, atkurdamas buvusių senelio namų vaizdą. Šeimininkas sako gyvenąs „nerealiame pasaulyje“, nes namuose tvyro senovės kvapas. Dabar — XXI amžius, o jo aplinka — lyg prieš šimtą metų.
“1990 metais mano mylimi kambariai atrodė liūdnai: valgomajame įrengta automobilių dirbtuvė, priemenė paversta plytų bunkeriu. Aš esu euroremonto priešininkas. Restauruodamas vadovavausi senomis šeimos nuotraukomis ir mamos prisiminimais — taip atkūriau prarastą namo vaizdą. Pavyko padaryti net tokius pat langų rėmus ir duris, antikvariatuose radau durų rankenas ir užraktus. Restauruodamas grindis nuėmiau storą dažų sluoksnį ir atidengiau senas lentas — nutrintas, pagraužtas kirvarpų. Būtent šios grindys geriausiai išsaugojo sodybos kvapą ir dvasią. Sienų spalvą pasufleravo paveikslai, tiksliau, nutapytos damos skruostai. Sudėtingiausia buvo parinkti baldus, nes labai mažai jų buvo išlikę tvartelyje, o ir tie beveik sulūžę. Laimė, pavyko rasti panašių Vilniaus ir Rygos antikvariatuose.
Nemėgstu naujų daiktų — jie man nemalonūs, baisūs, mat juos gamina mašinos kažkur Kinijoje. Nenoriu, kad namuose stovėtų naujų daiktų, bet kai kurie tiesiog būtini: skalbyklė, mobilusis telefonas, šaldytuvas, kompiuteris. Man nepatinka net ir tie daiktai, kurie panašūs į senus, — nemėgstu padirbtų dalykų. Mano draugų namuose taip pat stovi tik seni baldai. Šiuolaikiniais daiktais apsikrovę žmonės man neįdomūs. Nemalonu sėdėti ant plastmasinių kėdžių, tad pas tokius šeimininkus ir į svečius neinu. Nesu mistikas ir netikiu daiktų auromis, bet manau, kad rankomis padaryti daiktai teikia daug daugiau džiaugsmo nei bedvasiai fabrikiniai.”
Aleksandro namuose tvyro jauki prieblanda, joje mielos smulkmenos įgyja ypatingo žavesio. Daiktų daug, bet nebūtina nuo jų nuolat valyti dulkes — juk jų vis tiek atsiras. Kreivosios kalvos vasarnamis skendi muzikos, kvapų, švelnios šviesos ir spalvų jūroje. Daugybė mielų daikčiukų, knygų, senų nuotraukų, paveikslų, minkštų draperijų. Namų kvapas — taip pat interjero dalis. Sunku atsikratyti senų daiktų kvapo, bet tam yra kvapnių žolelių prikrautos dėžutės ir iškvėpintos džiovintos gėlės. Antikvariniai daiktai dvelkia neapsakoma romantika. Jie šeimininkui suteikia ir fizinį, ir dvasinį komfortą. Čia nėra televizoriaus, nes, Aleksandro nuomone, kur kas geriau leisti laiką patogiame krėsle su knyga arba tarp sielai artimų draugų.
Apie senas sukneles
Aleksandras turi sukaupęs unikalią mados kolekciją — apie 10 tūkst. drabužių, papuošalų ir aprangos priedų nuo XVII amžiaus iki šių dienų. Ši kolekcija keliauja po pasaulį: buvo eksponuota Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Čilėje, Australijoje, Turkijoje. Aleksandras norėtų muziejines vertybes pademonstruoti Lietuvoje, galbūt net įkurti mados muziejų, tačiau be valstybės paramos tai padaryti neįmanoma. Drabužius Aleksandras kolekcionuoja jau 30 metų. Vis dar vaikšto į aukcionus, sendaikčių turgus, kai kuriuos drabužius paveldėjo ar gavo dovanų. Sena jo pažįstama baleto šokėja Maja Pliseckaja padovanojo keletą 7—8 dešimtmečių kostiumų, kuriuos jai kūrė Pierre’as Cardinas. Išvydusi juos parodoje primabalerina apsidžiaugė, kad šie naujai sužibėjo, ir padovanojo Aleksandrui visus likusius.
“Senoviniai drabužiai buvo sukurti poniai, turinčiai tarnaitę, mat reikėjo pagalbos juos apsivelkant ir prižiūrint. Dabar tokių suknelių ne tik vilkėti, bet ir pasiūti neįmanoma. Niekas nebemoka taip siuvinėti, nerti, nėra ir tokių audinių. Mašinomis galima pagaminti tik šį tą panašaus. Dabar viskas siuvama kitaip, net korsetai kitokie. Anksčiau jais moters liemenį buvo galima suspausti net iki 38 cm, o mergina, kurios talija likdavo 45 cm, buvo laikoma stora. Moterys ryždavosi net skausmingoms operacijoms: tik su vietiniu nuskausminimu joms pašalindavo apatinius šonkaulius, kad liemuo atrodytų laibesnis.
Aš kolekcionuoju labai brangius drabužius, unikalius rankomis siūtus modelius. Šiais laikais taip pat pasiuvama puikių daiktų, tačiau mes nesuvokiame jų vertės. Aukštoji mada kuriama tik dėl kelių šimtų žmonių — visame pasaulyje nedaug kas gali sau leisti įsigyti suknelę, kainuojančią 100 tūkst. eurų.”
Apie šiuolaikinę madą
Kodėl moterys rengiasi kaip vyrai? Aleksandras sako, kad taip elgtis jos pradėjo jau 1922 metais. Trumpai kirptis plaukus — 1928-aisiais. Juk dabar moterys aktyvios kaip ir vyrai, negali vilkėti ilgų plačių suknių. Mada — tikrovės atspindys, istorijos veidrodis.
“Mada kuriama tik tiems, kurie turi daug laiko ir labai daug pinigų. Reikia vaikščioti po parduotuves, matuotis įvairius drabužius, lankytis pas kirpėją, manikiūrininkę, pedikiūrininkę... Būti madingam — didžiulis darbas. Mada — nesuvaldoma aistra, nes ji tampa gyvenimo būdu. Pirmiausia įsigyjami madingi drabužiai, po to madingas automobilis, namas madingame rajone, madingi baldai, madingas šuo ir taip be galo.
Mada kas metai keičiasi, paskui ją neįmanoma spėti, bet yra tokių kvailų moterų, kurios vaikosi mados: pasikeitė sijono ilgis 2 centimetrais, jau puola ieškoti naujo... Tokias kvailutes brangių parduotuvių pardavėjos greitai pagauna „ant kabliuko“. Panašiai klientai viliojami mados pristatymuose, mulkinami reklamomis. Įteigiama, kad tik pradėję madingai rengtis jie taps gražesni, geresni, protingesni, sėkmingesni. Argi tuo patikėję ne kvailiai?”
Stilingai — nebūtinai madingai
Ką reikia žinoti norinčioms gražiai rengtis? Aleksandras Vasiljevas sako, kad reikia nusipirkti didelį veidrodį ir neužmiršti pase nurodyto amžiaus. “Renkitės pagal amžių — tai suteikia elegancijos. Kai jums 30 metų, vienaip, kai 40, 50, 80 — kitaip. Būna ir 90 metų sulaukusių elegantiškų ponių. Ir pagal figūrą — juk ne visoms tinka maksi ar mini, kelnės, šortai, apnuogintas pilvas. Rengtis ir gražiai, ir patogiai neįmanoma. Kulniukai, korsetas, net balti marškiniai — nepatogu. Madingas įvaizdis — ilgas ir kruopštus darbas, kuris ne visiems pavyksta. Daugybė turtingų žmonių rengiasi neskoningai, nes neturi vidinės kultūros, be to, elegancija — paveldima savybė. Ne visada pasiseka net bandančioms savo stilių patikėti grožio profesionalams. Dizaineris gali sukurti įvaizdį, tačiau prasižiojus viskas sugriūva.
Įvaizdis — tai ne lūpos, briliantai ar kailiai, o išorinio ir vidinio pasaulio derinys. Pradėti save kurti reikėtų nuo vidaus, o čia jau niekas negali išrašyti receptų. Kartą garsiai rusų aktorei Renatai Litvinovai buvo sukurta 1930 metų šukuosena, retro stiliaus makiažas (panašų kuria Juozas Statkevičius) — ji atrodė išties puikiai. Tačiau kai tik gražuolė pradėjo keiktis, dingo romantiškos moters įvaizdis. Pasitaiko labai apsišvietusių žmonių, bet vis tiek neturinčių skonio. Čia kaip ir pietūs — kartais nepasiseka paruošti, ir tiek. Rodos, visi produktai buvo puikūs, o sriuba neskani.
Civilizacija ar dekadansas?
Kadangi daugeliui labiau už muziejines vertybes patinka euroremontas ir šiuolaikiški daiktai, su mados istoriku bandžiau ginčytis, teigdama, kad civilizacijos neįmanoma sustabdyti... Į tai Aleksandras atsakė:
— Netikiu, kad tai — civilizacija. Gal tai — dekadansas? Kaip ir Romos imperija — tai, ką jie vadino civilizacija, iš tiesų buvo kelionė žlugimo link. Mene įsigalėjo abstrakcijos, minimalizmas, instaliacijos. Išpilk šiukšles, pasakyk, kad tai — meno kūrinys, ir niekas nesuabejos. Mes praradome kriterijus, nežinome, kas gerai, o kas blogai. Tas pat ir madoje. Madingos suplėšytos kojinės ir kelnės, nuoga bamba ir marškinėliai išvirkščiomis siūlėmis. Argi tai gražu? Gyvename tokiame destruktyviame pasaulyje, kad viskas gerai — narkotikai, banditizmas, nusikaltėliai valdžioje.
— Aleksandrai, mes tai matome, bet juk nieko negalime pakeisti...
— Štai ir atsakėte į klausimą — “nieko negalime pakeisti“. Tai ir yra visuomenės degradacijos požymis. Gyvename ne klestėjimo, o depresijos periodu. Paryžiuje iš aukštosios mados namų, kurių prieš 20 metų buvo 22, dabar liko tik 6. Dėl to nereikia nei verkti, nei džiaugtis — toks gyvenimas. Tų namų liks vis mažiau, tačiau bus kuriami pret-a-porter drabužiai, skirti serijinei gamybai. Elegancija miršta. Kino filmai nepateikia elegantiškų moterų pavyzdžių. Pasakykite nors vienos tokios aktorės pavardę...
— Sophia Loren...
— Prisiminėte pensininkę, kuri vis dar vaikšto. Dar gyva ir Gina Lollobrigita. Dabar niekas nežino, kas iš tiesų gražu. Na, ar gali būti gražu avėti sportinius batelius prie vakarinės suknelės? O reklama siūlo. Viskas degraduoja, o mes nežinome, ką daryti.
— O ką šviesaus matote? Gal mus išgelbės intelektas?
— Intelektas pražuvo tuo momentu, kai buvo išrastas internetas. Žmonės nustojo tikėti savimi — kam mokytis, jei viską galima rasti internete? Surenku pavadinimą, įvardiju problemą — ir gaunu atsakymą. O iš tiesų internete labai mažai tikrų atsakymų. Mašina juk nemąsto. Aš gyvenu su senais daiktais ir esu laimingas. Rusijoje kasdien duodu interviu. Vadinasi, žmonėms įdomu, kaip aš gyvenu. Jiems atrodo, kad mano gyvenimo būdas — unikalus. Kažkodėl niekam nerūpi, kaip turtuolis jaučiasi mersedese, bet visiems rūpi, kaip aš jaučiuosi tarp tų keistų daiktų.
