- Kada ir kodėl nusprendei rinktis studijas Dailės akademijoje?

- Nuo pat vaikystės žinojau, kad studijuosiu menus, nes mano mama – rūbų dizainerė, tačiau sprendimą dėl to, ar studijuoti industrinį, ar interjero dizainą, priėmiau mesdama monetą. Iš tikrųjų gana dažnai negalėdama pasirinkti, pasikliauju sėkme ir likimu. Moneta nulėmė, kad studijuočiau industrinį, t.y. daiktų dizainą. Džiaugiuosi, nes išmokau projektuoti baldus, buities prietaisus, esu projektavusi netgi dviratį!

- Kaip gimė idėja kurti batus?

- Ši idėja man kirbėjo jau seniai. Dar mokykloje, parduotuvėse neradusi batų, kokių norėjau, pas batsiuvį užsisakiau pirmąją porą. Buvau septyniolikos. Po to palaipsniui, įgaudama daugiau pasitikėjimo savimi, pradėjau gaminti daugiau, bet į batų gamybą kaip visos dienos užsiėmimą žiūrėjau atsargiai. Bijojau, ar žmonėms bus įdomu, ar yra tokios paslaugos poreikis ir pagaliau ar galima iš to uždirbti.

Studijuodama daiktų dizainą dirbau interjero salone. Tai man suteikė ne tik praktinių žinių, bet ir labai patiko. Nuolat gaudavome naujausius ir madingiausius dizainerių kurtus šviestuvus ir baldus, namų dekoravimo detales ir aksesuarus, pati spręsdavau, kaip juos pateiksiu pirkėjams, komponuodavau ekspozicijas, derindavau detales. Vėliau dirbau parduotuvių įrangos gamykloje, įgijau daug vadybinės patirties ir galiausiai pasiryžau imtis ilgai brandintos svajonės įgyvendinimo – pradėjau kurti batus.

- Ar sieji baigtas studijas su tuo, ką darai dabar?

- Kuriant daikto ar bato dizainą, principas išlieka tas pats. Studijos išmokė suformuluoti sau keliamą užduotį, nesiblaškyti, nelaukti įkvėpimo, o dirbti kryptingai. Iš akademijos išsinešiau supratimą, kad kūryba – tai ne skrajojimas padebesiais, o rimtas intelektualus darbas. O vaikystė praleista tarp mamos audinių, siūlų, lekalų ir išskirtinių rūbų natūraliai mane pastūmėjo mados keliu. Pirmieji mano modeliai, žinoma, buvo lėlės.

- Iš kur semiesi kūrybai būtino įkvėpimo?

- Iš visur. Eidama gatve pastebiu praeivių avimus batus, gražų pastatą ar spalvotą suknelę. Tada iš karto stengiuosi tai nupiešti, kad nepamirščiau. Labai įkvepia kelionės, jos praplečia akiratį. Šią vasarą keliavome po Ameriką. Labai įkvėpė Kalifornija, nes ten visi atsipalaidavę ir labai meniški. Nerealus klimatas, visur palmės, kalnai, prabangios parduotuvės – tai ir įkvepia, suteikia drąsos kurti ir nepaisyti normų. Dar įkvepia visos galerijos ir muziejai, prieš kuriuos lietuviškos galerijos nublanksta.

Įkvepia ir išskirtinės asmenybės, tokios kaip Andree Putman – prancūzė, daiktų dizainerė. Jos estetika griežta, klasikinė ir elegantiška, man ji atrodo net mistiška.

Žinoma, pirminės idėjos išsigrynina. Reikia išmokti atskirti tą tikrąjį variantą ir nebijoti paleisti kitas, ne tokias geras idėjas.

- Kuo kūrybinis procesas skiriasi, kuriant konkrečiam klientui?

- Kai batus darau klientui, kūrybinis procesas būna bendras: klientas pasako, ko jis norėtų, aš pasiūlau, o tada kartu žiūrime, kas priimtina. Aš noriu, kad mano batus žmonės avėtų, nenoriu, kad tai būtų itin avangardinis arba madingas daiktas, kuris „neprilimpa“ prie žmogaus asmenybės, būtent todėl ir nenoriu daryti kokio nors ypač madingo „kosmoso“, kurį apsiavęs žmogus jaustųsi nejaukiai.

- Ar kurdama batus daug dėmesio skiri batų patogumui ir praktiškumui?

- Tikrai taip. Kartais ateina klientas ir sako, kad jam skauda pėdas. Tada batą labiau paminkštiname, kad padas būtų patogesnis. Būna žmonių, kurių kojos itin jautrios, tada aš iš karto pasakau, kad tie batai galbūt ir netiks. Svarbiausia klientui nemeluoti. Pagal individualų užsakymą gaminami batai siuvami iš geros odos, kad laikytų formą, jie būna standesni.

Per savaitę batai prisitaiko prie kojos. Naujos ant nuogos kojos avimos basutės tikrai gali trinti – tai normalu. Vis dėlto batsiuvių siūti batai yra tikrai kokybiški, juos dėvėsite ilgai. Galima pasirinkti ir bato padą: jis gali būti labai plonas, tačiau toks padas bus slidus, galima ant bato pado uždėti guminį sluoksnį, tada jis neslys, žiemai daromi storesni padai – yra labai daug variantų.

Su aukštakulniais dar kita istorija: formuojant kulną bato priekyje daroma nedidelė platforma, kad batai būtų patogesni. Būna atvejų, kai skiriasi žmogaus pėdų ilgis. Jei skirtumas 1,5 cm, tai jau yra didelė bėda – juk žmogui su tuo tenka taikstytis kiekvieną dieną.

- Ar visada pagaminti batai tinka?

- Būna atvejų, kai tenka jau pagamintus batus taisyti, perdaryti. Batų gaminimas pagal individualų užsakymą – tai procesas. Mano klientai – tai intelektualūs ir turintys gerą skonį žmonės, todėl yra pasirengę laukti. Jei taip atsitinka, kad tenka ką nors pataisyti, jie tai supranta ir į tai reaguoja normaliai. Kiti nenori gaišti laiko, todėl jiems daug patogiau nusipirkti batus parduotuvėje.

- Ar tarp tavo klientų yra vyrų?

- Taip, šiek tiek mažiau nei pusė mano klientų – vyrai. Dažniausiai jie užsisako batus, kuriuos ketina derinti prie kostiumo. Vyrams kuriami batai paprastai būna santūresni.

- Ar tenka kurti vaikišką avalynę?

- Kol kas batų vaikams gaminti neteko, nes dažniausiai klientams netinka kaina – jie yra vos šiek tiek pigesni nei suaugusiems skirti batai. Kadangi vaiko kojos dydis keičiasi labai greitai, jų siūti neapsimoka. Vis dėto manau, kad tai tik laiko klausimas: iš pradžių buvo batai moterims, tada avalynė vyrams, na, gal ateityje ateis ir vaikų eilė.

- Šiuo metu itin aktualūs sportinio stiliaus batai. Ar ši mados tendencija tau priimtina?

- Dabar labai madingi ryškių spalvų sportbačiai, merginoms siūlomi variantai su pakeltu kulnu. Viena iš mano svajonių – kada nors sukurti dizainą „Adidas“ ar „Nike“ sportbačiams. Dabar „Chanel“ kolekcijose yra sportbačių, puoštų siuvinėtomis ir megztomis detalėmis – jie tikrai atrodo įspūdingai.

Galbūt kam nors gali pasirodyti keistas suknelės ir kedų derinys, bet man tai yra priimtina ir net labai gražu. Pati sportbačius pradėjau kurti dėl savo vyro – jis dažniausiai pirkdavo „Lacoste“ sportinio tipo batus. Iš pradžių nežinojau, ar tai yra įmanoma, o laikui bėgant supratusi, kad tokios galimybės yra, pradėjau kurti ir juos.

- Ar kuri vien tik batus?

- Ne, dar kuriu rankines ir diržus. Dažnai žmonės prašo piniginių, bet jų aš negaliu pasiūlyti, nes tam nėra techninių galimybių, o fabrikai gali gaminti tik dideliais kiekiais.

- Ar Lietuvoje pagal individualų užsakymą pagaminti batai – tai prabangos prekė?

- Tai nėra pats pigiausias variantas, bet ir nėra pats brangiausias. Manau, kad kartais yra geriau sumokėti už batų porą šiek tiek daugiau, bet juos avėsite ilgiau ir jie bus kokybiškesni. Viskas priklauso nuo prioritetų: aukštakulnius galbūt galima pirkti ir pigesnius, nes juos avime rečiau, kiekvienai progai prireikia vis kitokios spalvos. Na, o geri batai parduotuvėje kainuoja nemažai ir tikrai daugiau nei pas mane.

- Kaip radai batsiuvius, su kuriais bendradarbiauji?

- Turiu keletą „taškų“: vieni geriau gamina batus su kulnais, kiti – aulinius batus, treti – vyriškus. Kadangi batsiuvių pajėgumai nėra dideli, užsakymus bet kuriuo atveju tektų skaidyti.

- Ar yra tekę atsisakyti darbo su batus užsisakyti pas tave atėjusiu klientu?

- Ne, to nėra buvę. Aš visada labai atvirai papasakoju žmogui, kaip viskas vyksta, kokia kaina, nieko neprimeluoju, galbūt todėl kol kas ir nėra tekę atsisakyti kliento. Vis dėlto jei su klientu „nesutaptų bangos“, tikrai atsisakyčiau – geriau nedaryti, nei vėliau susipykti. Visada pasakau, kad jei pagaminti batai klientui netiks, t.y. aš neatliksiu savo darbo tinkamai, klientas batų galės neimti. Žinoma, tai jau mano rizika, bet toks jau yra tas mano darbas.

- Kiek kainuoja tavo kurti batai?

- Brangiausi – auliniai iki kelių su natūraliu kailiu. Tokie batai kainuoja 960 litų. Pigiausios basutės – 480 litų.

- Ar lietuviai turi kokių nors su batais susijusių ypatumų?

- Kai grįžtu iš kelionių užsienyje, visada pastebiu, kad man lietuvės – pačios gražiausios. Apskritai stilingai atrodančių žmonių Lietuvoje tikrai yra ir jų vis daugėja. Vis dėlto mūsų tautiečiai linkę rinktis saugesnį ir praktiškesnį variantą. Dažniausiai renkamasi juodos ir pilkos spalvų drabužius bei avalynę.

Žinoma, atsiranda ir tokių, kurie renkasi drąsesnius variantus, tačiau subtilūs variantai vis dėlto yra dažnesni. Pasaulinės naujovės į Lietuvą atkeliauja po metų ar pusantrų – juk mums reikia laiko susigyventi su naujais dalykais, tik tada mes juos išdrįstame pasimatuoti.

- Iš kur atsiranda tavo klientai?

- Iš lūpų į lūpas, daug kas pamato mano darbus „Facebook“. Pradėjau šią veiklą jau laukdamasi, o dabar augindama vaiką suprantu, kad man klientų tikrai pakanka. Kai sūnus pradės lankyti daželį, tada jau rimčiau užsiimsiu šia veikla ir pati pradėsiu klientų paieškas. Vis dėlto mėgstu, kai klientas pats mane susiranda, nes tada jis tikrai žino, kad to nori. Tikiu, kad prisikviečiu tuos žmones, kurių iš tikrųjų man ir reikia.

- Ar prisimeni pirmą „iš gatvės“ batų pas tave užsisakyti atėjusį klientą?

- Geras klausimas... Kai apie mane parašė žurnale „Stilius“, tada sulaukiau pirmų klientų „iš gatvės“ ir jų buvo tikrai nemažai – sulaukiau skambučių, laiškų.

- Ar jaučiasi skirtumas dirbant su klientu, kuris batus užsisako jau ne pirmą kartą?

- Skirtumas tik tas, kad antrą kartą klientas gali tiesiog paskambinti – atvykti jau nebūtina. Turiu klientų, gyvenančių Klaipėdoje, Palangoje. Kartais pagalvoju, kad jiems nėra labai patogu atvykti į Vilnių, ar susitikti, kai pati būnu Palangoje, bet tie klientai, kurie nori būti išskirtiniai ir vertina kokybę, randa laiko, atvyksta pasimatuoti koją ir atsiimti batus – jiems tai padaryti nėra sunku. Būtent dėl to ir vertinu savo klientus.


Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)