O kai rugsėjis perlipa į antrą pusę ir suvokiam, kad niekas nepasikeitė, nes mokytis šokt po darbo buvom per daug pavargę, sportuot po paskaitų - nenusiteikę, kasdien perskaityt bent po dešimt puslapių kokios nors gudrios knygos neradom laiko, surūkomų cigarečių skaičius stebuklingai nesumažėjo, dieta vis dar nuo rytojaus... Tada turim puikią progą kvatot iš savęs visa gerkle, tyčiotis iš savo valios ir/ar motyvacijos neturėjimo ir toliau gražiai gyvent. Juk pažadai sau (ir pasauliui) tam ir reikalingi, ar ne? Jų nevykdyt ir turėt nenuginčijamą pagrindą iš savęs juoktis iki pilvą įskaus.
Arba galima pažiūrėt į tai iš kitos pusės, autoironijai paspaust off, pasijaust nevykėliais ir pasikviest į svečius rudeninę depresiją. Bet šitai yra kur kas mažiau smagu, todėl visaip to vengiam ir einam gamint ko nors iš moliūgo. Nes jis didelis ir gražios spalvos, sakytum, daržo saulė (Inga, moterie, liaukis, su tokiais palyginimais tavo įžangos greit taps pernelyg seilėtom ir skaitytojai tavęs nebemylės, pažiūrėsim, kaip tuomet moliūgais nuo depresijos gelbėsies), o kur saulė – ten šviesa ir suaktyvėjus serotonino gamyba.
Dar galima moliūgą tiesiog mėgt ir visai nekreipt dėmesio į tą trijų pastraipų beletristiką kiek aukštėliau.
Ir ne, nepasakosiu, kaip virt moliūgų sriubą, nes apie šitai jau pasakota. Tiesa, ne iš mano klaviatūros, tačiau jūs mokat guglint (antram straipsny iš eilės siunčiu jus tenai, negerai, labai negerai, daugiau taip... aj, nors, mes ką tik išsiaiškinom, kaip būna su pažadais), galų gale, turit galvą ant pečių ir skonio receptorius liežuvy, gerai sriubai išvirt šitiek ir pakanka. Trumpiau tariant, tasai dviratis jau seniai išrastas ir dargi ištobulintas iki negaliu, todėl jums papasakosiu apie šį tą, ko, visai gali būt, dar nebandėt.
***
Jeigu į plovą žiūrėsim kaip į patiekalo rūšį, o ne konkretų patiekalą, tai pavadinimas bus teisingas, tiesa?
Moliūgų plovas
4 valgytojams susirandam:
800 g moliūgo
2 morkas
svogūną
3-4 skilteles česnako
šlakelį aliejaus
šaukštelį ciberžolės
šaukštelį kumino
pusę šaukštelio kaledros
pipirų
maltų čili pipirų
druskos
200-250 g ryžių
Procesas:
Moliūgą nulupam, išsėklinam ir supjaustom kubeliais; kraštinė – centimetras ar du. Morkas suraikom pusapskritimiais, svogūną ir česnaką smulkiai sukapojam.
Gilioje keptuvė ar storadugniam puode įkaitinam 3-4 šaukštus aliejaus. Suberiam svogūną ir kepam vidutiniškai kaitriai kokias penkias minutes, kol tasai spalvą praranda ir tampa permatomas. Beriam česnaką, ciberžolę, kuminą, kalendrą, pipirus ir čili. Pastarojo galima ir nepagailėt – oras vėsta, radiatoriai dar nė neketina kaist, todėl visai logiška kartais šilumą iš vidaus aštriu maistu pareguliuot. Intensviai maišydami kepam pusę minutės arba kol pusė namų gardžiai česnaku pakvimpa.
Suberiam morkas ir moliūgus, uždengiam dangčiu ir karts nuo karto pamaišydami troškinam 10-15 minučių, kol daržovės suminkštėja.
Suberiam ryžius, užpilam dviem stiklinėmis vandens, dosniai pasūdom. Uždengiam, sumažinam kaitrą iki kone minimalios ir paliekam 20-25 minutėms, kol ryžiai išpampsta šitaip visą vandenį sugerdami. Maišyti nereikia. Skanaus.
***
Tų, kurie bandė cukinijų pyragą ir suprato, kad kai kurios daržovės sugeba palaikyt visai neblogus santykius su šokoladu, cukrum ir miltais, neteks įkalbinėt išbandyt šituos sausainius. Skeptikams sakau, jog tokių kepinių ignoravimas – praradimas didis.
Moliūgų nemėgėjus apgaudinėkit, kad spalva tokia nuo kokio nors prieskonio labai ilgu ir sudėtingu pavadinimu, kurį jūs pamenat puikiai, tik ištart nesugebat. Arba nuo apelsinų sulčių, tik jų skonis kažkur prapuolė. Ką nors sugalvosit, žinau. Nors maniškiai suvartojo nei į spalvą, nei į sudėtį nesigilindami, o jų tarpe buvo ir tokių, kurie vienintele valgoma daržove bulves pripažįsta – šitai juk šį tą apie sausainius sako, tiesa? Dar derėtų paminėt faktą, kad nereikia minkyt, kočiot ir kitokiais daug lauko ir/ar kantrybės reikalaujančiais žaidimais užsiiminėt, todėl sausainiai gauna dar vieną pliusą ir nebelieka priežasčių neišbandyt.
Moliūgų sausainiai
30-40 nemažų sausainių reiks:
300 g moliūgo
200 g cukraus
šaukštelio vanilinio cukraus
120 ml aliejaus
kiaušinio
šaukšto grietinės
šaukštelio sodos
250 g miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
2 šaukštelių cinamono
dosnaus žiupsnio druskos
150 g šokolado
Procesas:
Moliūgą nulupam, išsėklinam ir sutarkuojam smulkia tarka, na, ta, kuria bulves blynams tarkuojam. Po šitos procedūros moliūgo turėtų būti stiklinė. Į jį pilam abiejų rūšių cukrų, aliejų, įmušam kiaušinį, dedam su grietine sumaišytą sodą. Gerai išmaišom.
Įjungiam orkaitę – 180 laipsnių. Sukapojam šokoladą nedideliais gabalėliais. Naudojau 100 g pieniško ir 50 g juodo. Jūs, žinoma, rinkitės pagal savo pomėgius, o jeigu kur nors liūdi vienas kitas niekam neįdomus riešutas – susmulkintas jis irgi puikiai tiks. Didesniam dubeny sumaišom miltus, kepimo miltelius (kam jie, jei naudojom sodą? Nes moliūgas sunkus, jam vienos rūšies kildinamosios medžiagos maža), cinamoną, druską ir šokoladą.
Moliūgų masę pilam į miltus ir išmaišom. Skardą išklojam kepimo popierium, kabinam kaupiną šaukštelį tešlos, dedam jį metodu bet kaip ant popieriaus. Procesą kartojam, palikdami didelius tarpus (vienu metu nerizikuoju kept daugiau kaip 12 sausainių).
Svarbiausia, kad tešlos krūvelės būtų daugiau mažiau vienodo dydžio, taip visi sausainiai iškeps vienu metu. Forma prieš šaunant į orkaitę nesvarbi, visą darbą padarys aliejus – jo dėka tešla ištiš ir sausainis bus dailiai apvalus. Kepam 10-15 minučių, kol įgauna švelniai rudą atspalvį. Aušinam ant grotelių. Ragaujam. Džiaugiamės traškiu paviršium ir minkštu vidum. Nutildom sąžinę ta mintim, kad, visgi, moliūgas, ir pasiimam dar vieną.
***
Ką daryt, jei namuose netyčia atsidūrė moliūgas-milžinas, o sriubų, troškinių ir net sausainių prigaminta tiek, kad, rodos, šito oranžinio gėrio iki kito rudens nesinorės? Gamint moliūgų tyrę!
Moliūgų tyrė
Įkaitinam orkaitę iki 190 laipsnių. Moliūgą supjaustom nemažais gabalais – po 300-400 g kiekvienas. Išimam sėklas, bet nenulupam. Sudėliojam vienu sluoksniu didžiausioj orkaitėj telpančioj formoj ir kepam apie pusantros valandos, kol suminkštėja. Ataušinam.
Žievę nulupam ir moliūgą sutrinam. Visokių blenderių, trintuvų ar virtuvinių kombainų turėjimas čia – dalykas sveikinantis ir reikalą palengvinantis. Bet puikiai viskas pavyksta ir pertrinant per sietelį ar porąsyk permalus mėsmale.
Viskas, žinoma, priklauso nuo moliūgo vandeningumo, tačiau po tokio netrumpo apsilankymo orkaitėje tyrė turėtų būt ganėtinai tiršta. Jei yra kitaip – supilam masę į sūrmaišį ar iš kelių sluoksnių marlės greit suimprovizuojatą maišelį ir paliekam porai valandų virš kriauklės pakabintą, lai skysčių perteklius nuvarva.
Tyrė labai tinka dėt į blynus ar pyragus. Dar ją galima šaldyt. Arba pasiraitot rankoves, paskirt keletą valandų draugystei su kočėlu ir prisigamint moliūginių pusfabrikačių greitoms vakarienėms. Ką jūs į tai?
***
Šito recepto esmė yra tešloje. O tai reiškia, kad įdarą galima naudot tokį, koks patinka. Varškę, grybus, troškintas daržoves – bet ką.
Moliūginiai virtiniai su mėsa
4 porcijoms susirandam:
500 g moliūgų tyrės
kiaušinį
nubrauktą šaukštelį druskos
200-350 g miltų
150 g neriebaus kiaulienos faršo
svogūną
porą skiltelių česnako
druskos
pipirų
maltos aitriosios paprikos
džiovinto raudonėlio
Procesas:
Pasiruošiam įdarą. Svogūną sukapojam smulkiais kubeliais, česnaką sutraiškom specialiu įnagiu arba susmulkinam. Sumaišom su mėsa, pagardinam prieskoniais.
Įvertinam moliūgų tyrės būklę. Kuo ji mažiau vandeninga, tuo mažiau miltų reiks, t.y., tuo virtiniai bus labiau moliūginiai. Todėl nepatingim tų skysčių jau anksčiau minėtu būdų atsikratyt.
Į tyrę mušam kiaušinį ir dedam druską. Išmaišom. Pradedam dėti miltus. Negaliu įvardint tikslaus kiekio dėl jau paaiškintų priežasčių. Tešla turi nelipti prie rankų.
Pabarstom stalą miltais. Kočiojam tešlą. Jei labai limpa prie kočėlo, nepatingim įminkyt daugiau miltų. Iškočiotas lakštas turėtų būt poros milimetrų storio. Susirandam 8-12 centimetrų diametro stiklinę/puodelį/ką nors apvalaus ir išspaudžiam apskritimus. Į kiekvieno vidury dedam po šaukštelį tešlos, lenkiam pusiau ir kruopščiai užspaudom kraštelius, kad virtinis neišsileistų.
Užverdam nemenką puodą dosniai pasūdyto vandens (taip jau yra su tais miltais, jei juos verdi – skysčio reikalauja daug ir neprėsko). Sumetam virtinius, palaukiam, kol visi išplauks paviršiun, ir verdam maždaug penkias minutes. Patiekiam su sviestu, grietine ar kokiu padažu, nelygu, kaip paprastai tokius reikalus valgot.
***
Italai juos vadina gnocchi. Virtas bulves sumaišo su kiaušiniu ir miltais, nelyg švilpikus gamindami, kartais pagardina tarkuotu sūriu ir išverda. Patiekia su padažu. Kai atsibosta bulvės, gamina iš moliūgo. O mes pavadinam juos virtinukais ir pamąstom, jog atotrūkis tarp nacionalinių virtuvių nėra toks didelis, kaip kad sykias atrodo.
Moliūgų virtinukai
3 valgytojams reiks:
600 g moliūgų tyrės
2 kiaušinių trynių
pusės šaukštelio malto muskato
šaukštelio druskos
100-200 g miltų
Procesas:
Moliūgų tyrę (vėlgi, kiek įmanoma nusunktą) sumaišom su kiaušinių tryniais, muskatu ir druska. Dedam 100 g miltų. Išminkom. Jei tešla limpa prie rankų tiek, kad mieliau maišytumėm šaukštu, dedam dar truputėlį miltų. Ir šitaip tol, kol masė vis dar limpa, tačiau jau pasiduoda suvaldoma pirštais.
Stalą/didelę pjaustymo lentelę dosniai pamiltuojam. Imam pusę tešlos, dedam į miltus ir formuojam „dešrą“. Lygiai taip, kaip darom, kai verdam varškėčius. Kiek suplojam paviršių ir supjaustom centimetro ar pusantro pločio gabalėliais. Dar galima vienam šone palikti šakutės pėdsaką, na, kaip nuotraukoj, bet galima ir nepalikt, jei žaist tingisi.
Verdam pasūdytam vandeny tris minutes po iškilimo viršun. Patiekiam su kokius nors grietinės ar grietinėlės padažu arba sviestu, sūriu ir smulkintais šalavijais. Skanaus.
Jei sugalvojom šituos arba mėsinį variantą užšaldyt, šitai darom išdėliojus juos ant pjaustymo lentelės, o paskui sudedam į maišelius ir laikom šaldymo kameroj iki pareikalavimo. Jei šaldikly nerasit vietos pjaustymo lentelei porai valandų įgrūst ir išsyk sudėsit į maišelius, smarkiai rizikuojat, jog sulips, todėl labai gudru būtų užšaldyt iškart suskirsčius porcijomis.
Gardžių akimirkų!
Inga
