Skrandžius vakarėlių ir/ar vaišingų tetų maistu iškankinot? (jei jūs tokie pat (ne)teisingi kaip aš ir savaitgalį išvaistėt kasdienei buičiai/darbui/kitoms linksmybėms (pvz., kraustymuisi), šitas straipsnis gali netekt kokių keturių naudingumo taškų, bet nuo to jis netampa mažiau žavus, va šitaip).
Tai va, iškankintiems skrandžiams labai tinka dubenėlis košės. Ir slėpkit tuos supuvusius kiaušinius, kuriais ketinot mane apmėtyt už tokią, sakytum, neįdomią ir tik mažus vaikus auginančioms mamos tinkamą (nesakykit, kad nė vienas jūsų taip nepagalvojot, vis tiek nepatikėsiu) temą. Ir viskas tik todėl, kad sykiais košės ruošiamos neteisingai – kruopas į puodą su vandeniu ar pienu, druskos trys krislai ir jokio polėkio.
O čia tokia erdvė improvizacijai, oho. Vaisiai – džiovinti, švieži ir konservuoti, sėklos, riešutai, uogos, vanilė, cinamonas, kondensuotas pienas, šokoladas, kakava. Arba daržovės, sūriai, mėsa, grybai, pomidorų tyrė, soja. Ir pačios kruopos: avižinės, miežinės, perlinės, kvietinės, kukurūzų, sorų, grikiai, ryžiai, manai, kuskusas. Žodžiu, teisingos košės paslaptis iš esmės glūdi drąsoje į vieną puodą sukraut spintelių ir/ar šaldytuvo turinį. Tik protingai, žinoma. Morkos ir svogūnai visuomet skaniau prieš tai apkepti, o sėklas derėtų paskrudint, bet gi šitiek jūs ir patys suprantat, ar ne?
Dar šis tas: dauguma kruopų kur kas greičiau išverda, jei prieš tai leidžiam joms šiek tiek vandeny pagulėt. Šitaip dar ir maistinių medžiagų krūvas išsaugom. Tačiau puodo nuo viryklės nukelt neskubam – košė todėl ir yra košė, kad kruopos jau kiek išsileidusios ir vos sulipusios. Verdam lėtai, o išjungę kaitrą dar būtinai paliekam pastovėt bent penketą minučių. Žinoma, nepamirštam druskos. Ir truputėlio riebalų kokia nors forma. Nes jei leisim sau daryt tokias klaidas, žodis košė ir toliau asocijuosis su supermamom ar kokiom dietom. O šitaip neteisinga.
***
Pripažįstu, kalta. Ten, kur paprastai dedama sviesto (ėėė, o šiais aš-bijau-riebalų laikais dar kas nors deda jo į košę?) ir cukraus, aš labai noriu padaryt karamelę. Tuomet nuspalvint ją cinamonu ir paskandint obuolius. Tokiais rytais namai kvepia pyragu, nemeluoju!
Avižinė košė su karamelizuotais obuoliais
2 valgytojams paieškom:
1,5 stiklinės greito paruošimo avižinių dribsnių
2,5 stiklinės pieno (arba vandens, arba perpus)*
žiupsnelio druskos
2 obuolių
30 g sviesto
2 šaukštų cukraus
dosnaus žiupsnio cinamono
Procesas:
Užkaičiam pieną/vandenį, truputį pasūdom. Dėl visa pikta permetam akim avižinių dribsnių pakuotę ir susirandam ten virimo instrukciją – jei gamintojų siūlomų skysčių kiekis labai skiriasi, siūlau į mano proporcijas nekreipt dėmesio.
Nulupam ir plonomis skiltelėmis supjaustom obuolius. Nedidelėje keptuvėje ar prikaistuvyje storu dugnu išlydom sviestą. Supilam cukrų ir cinamoną, maišydami leidžiam užvirti ir sudedam obuolius. Kiek sumažinam kaitrą ir sykiais mentele pasidarbuodami kaitinam 5-7 minutes, kol obuoliai tampa kone perregimi, o karamelė pradeda tįsti plonais siūlais.
Nepamirštam puodo su skysčiai – vos jam užvirus, supilam avižas, verdam 2-3 minutes, kol beveik visas pienas/vanduo susigeria, uždengiam ir paliekam pastovėt penkioms minutėms (arba kol obuoliai pasipuoš karamele).
Išbrinkusią košę kraunam į dubenėlius, padalijam obuolius ir iš naujo įsimylim avižas, jei kartais buvom su jomis susipykę. Skanaus.
***
O sekmadieniais, kai pusryčių gamyba gali užtrukt ilgiau nei dešimt minučių (na, žinot, vienoj rankoj peilis, kitoj – blakstienų tušas), verdam ryžių košę. Kreminę ir išsikvėpinusią kokosu.
Ryžių košė su kokosu ir džiovintais vaisiais
2 valgytojams susirandam:
stiklinę ryžių
1,5-3 stiklines pieno
žiupsnelį druskos
2 šaukštus kokoso drožlių
5-6 džiovintas slyvas
5-6 džiovintus persikus
porą šaukštų saldinto kondensuoto pieno
Procesas:
Jeigu nepamirštam, tai ryžius užpilam vandeniu ir paliekam pastovėt pernakt. Geriausiai rinktis trumpagrūdžius ar apvaliagrūdžius, mat šitie krakmolingesni ir verdami greičiau ištęžta, tačiau jei po ranka tik ilgagrūdžiai – irgi tiks.
Puode storesniu dugnu užverdam truputį pasūdytą pieną (pusantros stiklinės, jei ryžius mirkėm, trys – jei ne). Toli nepabėgam, neprižiūrimas pienas sykiais paskandina viryklę. Beriam ryžius, sumažinam kaitrą iki kone minimalios ir verdam karts nuo karto pamaišydami. Vandeny pagulėję ryžiai išvirs per maždaug 15-20 minučių, negulėjusių košei ir pusvalandžio gali prireikt.
Slyvas ir persikus (arba porą saujų kitų mėgstamų džiovintų vaisių) padalijam į 6-8 dalis. Likus kokioms dešimčiai minučių iki virimo pabaigos sudedam juos ir kokoso drožles į ryžius.
Košė jau paruošta tuomet, kai ryžiai minkšti ir lipnūs, o skysčio veik nelikę, tačiau dar ne tiek, kad puodo turinys norėtų svilt. Kai jau šitaip nutinka, kaitrą išjungiam, dedam į košę kondensuotą pieną (nebūtina, bet pageidautina, jei norit nirvanos), išmaišom, uždengiam ir paliekam 5-10 minučių pastovėt. Valgydami mąstom, kad labai neblogai būtų šitaip ne tik sekmadieniais. Skanaus.
***
Košė gali būt ir rimta pretendentė į vakarienę, tikrai tikrai!
Grikių košė su pievagrybiais
2 labai alkaniems reiks:
stiklinės grikių
gabalėlio sviesto
svogūno
didelės morkos
200 g pievagrybių
druskos
pipirų
šviežio ar džiovinto čiobrelio
Procesas:
Užverdam dvi stiklines pasūdyto vandens (o dar geriau – sultinio), supilam grikius, sumažinam kaitrą, uždengiam ir paliekam dvidešimčiai minučių. Jei netyčia vanduo susigertų/nugaruotų anksčiau nei grikiai virs koše, kaip kad sykiais nutinka (kai būna priešpilnis ar išsibalansuoja virtuvės karma), padėtį taisom pildami šlakelį verdančio ar bent jau karšto vandens ir verdam tol, kol kruopos nebebus birios.
Svogūną supjaustom kubeliais, morką sutarkuom ir kepam išlydytam svieste apie penketą minučių. Viena ranka kartais pamaišom, kita – pjaustom pievagrybius. Kai daržovės jau būna suminkštėjusios, bet dar neapkepusios, sudedam smulkintus grybus. Kaitinam, kol tie išleidžia sultis, šios išgaruoja ir pievagrybių pakraščiukai ima darytis aukso spalvos. Tuomet paskaninam druska, pipirais ir būtinai nepagailim čiobrelio.
Maišom su grikiais, leidžiam jiems drauge po puodo dangčiu pasibūt ir kraunam į lėkštes. Paprasta nereiškia prasta, tiesa? Skanaus.
Lengvo šeštadienio!
Inga
