„Arbatos meno žinovai įgauna reikalingus socialinius įgūdžius, nes ceremoninis arbatos paruošimas ir patiekimas mažose patalpose išugdo grakštumą ir laikyseną. Arbatos ceremonijos aplinkybės reikalauja iš šeimininko ir svečio tikslaus supratimo.“
Arbatos kultas
„Arbata, arbatos ideograma, arbatos kulto pradmenys ir daugelis su juo siejamų menų kilo iš Kinijos. Dabartinis arbatos terminas yra originalios kinų ideogramos, kuri verčiama kaip „čia“ ir kuri beveik nepakeista buvo perima japonų. Arbatos namų ideograma („sukija“) taip pat yra kilusi iš Kinijos ir turi tris skirtingas reikšmes, kurios visos yra metafizinės.
Pirmoji, „Tuštumos buveinė“ akivaizdžiai turi nuorodą į budistinę tuštumos, vakuumo koncepciją ir estetinį principą, kad palapinė turi egzistuoti pati savaime viena. Kuomet nenaudojama arbatos ceremonijoms, ji stovi tuščia ir laisva.
„Vaizduotės buveinė“ implikuoja asmeninį santykį tarp arbatos kambario ir jo kūrėjo. Jis nėra pastatytas amžinybei arba būsimoms kartoms, tačiau siekiant išreikšti budistinį mokymą, kuris sako, kad lygiai taip pat kaip kad kūnas yra laikina šventovė, taip pat ir „namelis“ yra trumpalaikis, laikinas dalykas, poilsio vieta. Šiaudinis stogas rodo jo irumą; lieknos kolonos – gyvenimo trapumą; bambuko atramos įteigia šviesą; paprastų medžiagų panaudojimas liudija neprisirišimą.
„A-Simetrijos buveinė“ taip pat iš esmės yra Zen, kuri yra Tapimo – dinamiško, begalinio proceso – filosofija. Simetrija įteigia paprastumą ir „abstraktaus bei dirbtinio tobulumo mėgdžiojimą.“ Arbatos kambaryje arba japoniškuose namuose dekoracijos visuomet yra nukrypę nuo centro, pusiausvyros paslėptos; rinkiniai būna sudaryti iš trijų ir penkių dalių; niekuomet nevaizduojamas meniškas žmogaus atvaizdavimas...
„Arbatos kambario iššūkis yra pastatyti jį iš atrodo nesuderinamų medžiagų, sumaišyti tai, kas yra labai rafinuota ir nublizginta, su tuo, kas šiurkštu ir natūralu; pateikti skirtingus dydžius, formas ir sudėliojimus; sukurti tauraus grožio efektą išreiškiant natūralumą ir lengvumą.“
Ikebana
„„Penkioliktajame amžiuje Japonijoje, kuomet arbatos ceremonija pasiekė tobulumo viršūnę, ją sekė visi menai, taip pat ir „ikebana“ – gėlių komponavimo menas. Legenda aprašo pirmąsias gėlių kompozicijas budistų šventiesiems, kurie surinko audros išmėtytas gėles ir savo dieviškojoje vienatvėje sustatė jas į indus su vandeniu.
Nuo to laiko atsirado eilė mokyklų, tačiau visos yra paremtos trimis pagrindiniais (taoistiniais) principais: vadovavimo principu (Dangus), pavaldumo principu (Žemė) ir sutaikinimo principu (žmoniškumas).
Gėlių meno žinovai yra šalia formalių mokyklų; jie gėlių pagalba kuria efektus. Arbatos meno žinovai vadovaujasi daugiau Natūralia gėlių kompozicijos mokykla ir palieka jai skleisti savo signalus. Susimąstę meistrai suderina liekną laukinių vyšnių kekę su išsprogusia kamelija - taip nuaidi išeinanti žiema ir suteikia pavasario pažadą...
Arbatos meno žinovas gali padaryti dramatišką poveikį vienu žiedu arba atskleisti jausmų potvynį septyniolika balsių haiku, arba paukščio skrydyje piešinio, forma. Japonai pripažįsta, kad visi žmonės turi vaizduotę. Todėl, jų manymu, nutapyti išbaigtą paveikslą arba parašyti poemą su atomazga nėra menas. Tai veikiau amatas.
Daug geriau yra pagauti vieną universalią mintį arba vaizdinį ir juo vesti skaitytojo vaizduotę keliu, kuriuo norite, kad jis keliautų, tačiau leisti jam eiti savo tempu ir link savo tikslo! Išbaigtas paveikslas arba poema paneigia budistinę tapimo prielaidą.
„Po Tokugawa Shogunate visi menai pasiekia viršūnę, tarp kurių nuostabiausias yra haiku, septyniolikos skiemenų poema, turinti vieną rinktinę mintį.
Žiūrėk! Kamelijos
žiedas
nukritęs išliejo vandenį!
Sename tvenkinyje
Varlė panėrė
Prakalbindama vandenį!
Visi arbatos meno žinovai išmano Bašo, didingiausio haiku rašytojo, poeziją, bei turi savo mėgiamus poetus. Tai yra arbatos kulto dalis.“
Čado
„„Įsišaknijęs ir subrandintas dzenbudizme Japonijos arbatos kultas yra gyvenimo būdas, gyva Rytų filosofijos išraiška: apgaulingai paprasta ir paradoksali. Tai yra visuomeninė funkcija ir religinė patirtis. Japonai tai vadina čado – Arbatos ceremonija – tai sugrįžimas į taoizmo „kelio“ koncepciją, arbatos gėrimo prisotinimas filosofiniu kilnumu...
Fosco Maraini knygoje „Susitikimas su Japonija“ taip apibendrino arbatos ceremoniją:
„ritualizuota judesių, formalių reikšmingų gestų šokių seka, skirta išvalyti protą nuo to, kas nesvarbu, menka ir asmeniška.“
„Idealiu atveju ceremoninė arbata yra patiekiama tam, kad sukurtų atmosferą, kurioje galima būtų medituoti ant realybės ir netikrovės ribos, pasiekti tokią minties būseną, kad užpildytum save pagal taoistinę Tapimo kaip priešpriešos Buvimui idėją; čia surandamas tikras Vakuumo doktrinos supratimas.
Kas sudaro kambarį? – ar tai grindys, sienos, lubos? Ar tai kambario tuštumas, kuriame sukuriamos šios neapčiuopiamybės? Vandens ąsočio naudingumas ir vertė yra ne jo forma ir spalva, o veikiau apribotas tuštumas, kurį suteikia forma...
„Arbatos gėrimo ceremonija yra paremta keturių po ja glūdinčių koncepcijų išraiška. Tai yra wabi -- sabi -- šibui – fura, kurie neturi atitikmenų lietuvių kalboje ir yra kupini subtilių, intelektualinių ir emocinių poteksčių.
D.T. Suzuki teigia:
„Wabi siaurąja prasme reiškia skurdo gyvenimą ir prabangos vengimą, tolimą nuo melagingumo ir intrigų. Tas, kuris gyvena pagal wabi, yra patenkintas paprastais dalykais, yra supratęs uolų ir žiogų išmintį, romiai priima skurdą kaip gyvenimo dvasios praturtinimą.
Sabi prasmė yra nelabai skirtinga, tačiau turi nuorodą veikiau į daiktus ir vietas; jis suteikia protui tam tikrą „nepretenzingą paprastumą, archaišką netobulumą,“ kurie suteikia žmonių santykiams meile pripildyto intymumo. Tai kažkur fone implikuoja vienišumą, atsiskyrėliškumą, aktyviai perkeliant tai į praktiką.
Šibui pažodžiui reiškia griežtą, o plačiąja prasme - gerą skonį. Jis implikuoja blaivumą, puikavimosi nebuvimą, paprastumą, nepriekaištingą skonį.
Fura reiškia gyvenimo būdą, numatytą dzenbudizmo principuose. Tai yra skaistus mėgavimasis gyvenimu... savęs identifikavimas su kūrybinga dvasia, gamtos grožio dvasia. Fura vyrai ir moterys suranda savo draugus tarp gėlių ir gyvūnų, uolose ir vandenyje, liūtyje ir mėnulyje.
„Remiantis šiais keturiais priesakais yra pagrindžiamas Čanoju, o praktikoje jie yra dvilypiai ir prieštaringi. Šibui, implikuodamas suvaržymus ir paprastumą rezultate pateikia kimono, kuris yra švelnių spalvų, paprasto dizaino, tačiau yra brangus ir elegantiškas. Fura, grožio gamtoje dvasia, pateikia puikaus žavesio, tačiau sukurto natūralumo sodą.
Wabi pagal apibrėžimą yra „skurdo gyvenimas ir prabangos vengimas,“ o pateikia arbatos namus, kurie yra asketiškai paprasti savo išvaizda, tačiau sukurti iš medžio, kuris yra rūpestingai parinktas dėl jo struktūros grožio ir skrupulingai papuoštas amatininkų. Arbatos namai yra brangesni už gyvenamuosius namus, o dažnai ir už šventyklas.
Sabi, archaiškas netobulumas, pateikia begalinio poezijos grožio išraišką. Jis simbolizuoja dzenbudizmo Tapimo principą, nes skaitytojas yra aktyviai įtraukiamas į meninį momentą. To esmė yra nebaigtumas. Baigtam, akivaizdžiai subalansuotam piešiniui, poemai, gėlių kompozicijai trūksta dinamikos, iššūkio arba įkvėpimo.
„Kaip rytietiškas idealas arbatos ceremonija nebuvo užmiršta Kinijoje, savo kilmės žemėje. Ji gyva Japonijoje kaip mandagumo ir etiketo pratybos ir menas, perkeliamas į nepalyginamo tobulumo lygmenį.“
