Jis išskirtinis ne tik tuo, kad pražysta vienu stambiausiu žiedu pasaulyje, bet ir tuo, kad nepaprastai dvokia, todėl dažnai dar vadinamas lavongėle. Daugelis iš mūsų tokio augalo į namus nei už ką neįsileistų. Bet taip tikrai nemano botanikai ir retų gėlių augintojai, nes pražydinti amorfofalą jiems reiškia kažką panašaus į aukštąjį pilotažą gėlių pasaulyje.
Amorfofalas galėtų būti Valentino dienos simbolis dėl savo formos ir pavadinimo, kilusio iš graikų kalbos. „Amorphos“ reiškia beformis, o „phallos“ – vyrišką pasididžiavimą, falą. Pasaulyje priskaičiuojama apie 200 amorfofalų rūšių, augančių atogrąžose ir paatogrąžiuose, anksčiau vadintais tropikais ir subtropikais.
Didžiojo amorfofalo aukštis gali siekti 3 metrus ir tai didžiausias žydintis augalas pasaulyje.
Amorfofalo žiedą sudaro vidinė burbuolė ir išorinis žiedlapis, skleidžiantys didžiulį dvoką.
Didysis amorfofalas (Amorphophallus titanum) natūraliai auga tik Sumatros saloje, drėgnų atogrąžų miškų klintiniuose šlaituose. Jis laikomas augalu rekordininku, pačiu didžiausiu žydinčiu žiedu pasaulyje. Tas žiedas gali siekti net 3 metrų aukštį ! Žiedas panašus į kalijos žiedą: jo vidurį sudaro stambi burbuolė, apsupta tarsi mantija tamsiai raudonos spalvos žiedlapiu. Burbuolė tuščiavidurė ir žydėjimo metu jos temperatūra siekia apie 36-37 C šilumos, t.y. panašios temperatūros kaip žmogaus kūnas.
Atėję prie žydinčio amorfofalo, pirmiausiai mes jį užuodžiame, o ne pamatome. Žydinčio augalo kvapas – sunkiai ištveriamas, dvokia supuvusia mėsa. Šis skleidžiamas kvapas ir šiluma bei „kruvina“ augalo spalva yra skirta musėms apdulkintojoms, kurias vilioja pūvantys gyvūnų lavonai. Todėl amorfofalai dažnai dar vadinami lavongėlėmis, velnio liežuviais, dramblio pėdomis ir pan. „Kvapusis“ žiedas dažniausiai žydi vieną parą, retkarčiais kelias. Burbuolės apatinėje dalyje pražysta moteriškieji žiedeliai, o po kiek laiko ir viršutiniai vyriškieji. Skirtingu laiku žydi todėl, kad apsidulkintų nuo skirtingų augalų, t.y. įvyktų kryžmadulka. Žiedai paprastai skleidžiasi vakare ir naktį.
Leopardinis amorfofalas kiek mažesnis, bet sodresnės kraujo spalvos ir taip pat “kvepia” pūvančia mesa.
Nužydėjus žiedui po kurio laiko iš gumbo išdygsta žalias lapas. Lapas sudarytas iš skaldytos formos lapelių ir panašus į didelį skėtį. Jis irgi nemažas – gali pasiekti 5-6 metrų aukštį ir tokį pat plotį. Sukaupęs pakankamai medžiagų ir energijos kitam žydėjimui, lapas po keleto mėnesių nudžiūsta, tuomet gumbui prasideda kokių keturių mėnesių poilsio periodas. Gumbas gali sverti nemažai – nuo kelių iki keliasdešimt kg., pvz., Bonos (Vokietija) botanikos sode buvo užfiksuotas rekordinis net 117 kg. svoris ! Natūraliose augavietėse gumbai gali būti ir dar didesni. Pirmąsykį augalas pražysta po 7 – 10 metų, jeigu jam tinkamos sąlygos. Žydėti gali ne kasmet, o kas keli metai. Kartais, priklausomai nuo augimo sąlygų, augalas gali pražysti jau spalio mėn. Jeigu šalia vienas kito auga keli žydintis augalai, užsimezga ir sėklos.
Angliakalbiai šį augalą vadina Titan Arum. Jis dažnai auginamas Europos ir Šiaurės Amerikos botanikos sodų oranžerijose, žydėjimo metu sutraukdamas gausybę žmonių, norinčių ne tik pamatyti įspūdingo dydžio žiedą, bet ir įsitikinti kvapo stiprumu. Nemažai amorfofalų auga ir privačiose gėlių augintojų kolekcijose.
Lietuvoje dar auginama ir kita šio augalo rūšis – leopardinis amorfofalas (Amorphophallus konjac), ir vadinamas lavongėle, leopardine palme ir kt. Tai kiek mažesnis ir siauresnis nei didysis amorfofalas augalas, bet taip pat įspūdingas, pasiekiantis 1 – 1,3 aukštį ir skleidžiantis tokį pat nemalonų kvapą. Išaugina vieną žalią lapą, kurio stiebas margintas tarsi leopardo kailis. Šią rūšį japonai ir kinai augina ne tik dėl žiedų, bet ir dėl valgomų ir maistingų gumbių. Juos džiovina, kepa, troškina, gamina ne tik miltus, makaronus, padažus ir želė, bet ir kosmetikos pramonėje, naudoja kaip vaistinius preparatus. Nors šie šakniagumbiai krakmolingi, bet yra nekaloringi, tad tinka dietinėje mityboje. Taip pat jie mėgiami veganų, t.y. tų žmonių, kurie visiškai nevartoja gyvūninės kilmės maisto. Savarankiškai šių gumbų geriau nevalgyti, nes reikia mokėti juos apdirbti, kitaip galima stipriai apsinuodyti.
Vasarą amorfofalą galima pasodinti lauke, jis sužaliuos palmės formos lapu margu kotu.
Jei nuspręsite auginti amorfofalą ir pasiseks gauti jo sėklą ar gumbelį, neužmirškite, kad jis neatsparus šalčiams ir mūsų kraštuose nežiemoja. Žiemą gumbą geriausia laikyti vėsiame ir tamsiame sandėliuke, kur temperatūra sieks apie +15 C. Jo nereikia laistyti, nebūtina sodinti į žemę. Kai augalas nužydi ir nuvysta jo žiedas, taip pat neskubėkite sodinti į žemę, kol nepradės skleistis lapo pumpuras.
Jei iš gumbo pirmiausia išsiskleidžia lapas, o ne žiedas, tai reiškia, kad tais metais amorfofalas jau nebežydės. Kai pradeda skleistis lapas, tuomet augalą galima sodinti į erdvų vazoną, 15 cm gylyje. Žemę mėgsta derlingą, purią ir drėgnoką. Praėjus šalnų pavojui galima persodinti ir į lauką, dalinai pavėsingoje vietoje. Rudenį prieš šalnas reikia pernešti atgal į patalpas. Amorfofalai dauginasi sėklomis ir gumbo „vaikučiais“.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
