Menčių kaime, Naujosios Akmenės pašonėje, ūkininkaujantis Linas Šliauteris apie šaltalankius, rodos, kalbėtų ir kalbėtų. Šaltalankių auginimo pradininkas Lietuvoje šiomis uogomis susidomėjo prieš keturiolika metų. Jos atvedė į verslą, kuris, atsižvelgiant į rinką ir dar kai kuriuos aspektus, vis tobulinamas ir plečiamas.
© J.Sajenkienės nuotr.

Todėl Linas gali konstatuoti, kad šaltalankių auginimas – vis dar perspektyvus verslas, atveriantis neišnaudotas galimybes.

Dėmesio vertos uogos

Šiandien Linas Šliauteris valdo didžiausią specializuotą šaltalankių ūkį šalyje. Jo nuosavybė – 150 ha uogų plotas, dar apie 100 ha prižiūri brolis ir tėvas, kuriuos jis užkrėtė verslo idėja ir įtraukė į bendrą darbą.

Šaltalankiais ūkininkas susidomėjo po to, kai sužinojo, kad kaimynai latviai Lietuvoje ieško šių uogų ir jas eksportuoja į Suomiją.

„Netrukus įsitikinau, kad šaltalankių paklausa didelė. Dar pasidomėjau, kuo jie žmogui naudingi, ir paaiškėjo, kad uogos iš tikrųjų nuostabios. Joks kitas augalas neturi tokios plačios vitaminų gamos kaip šaltalankis. Juose gausu vitamino C, geležies, folio rūgšties, mangano, fosforo, nikelio, karoteno, vitaminų P, E, K, B1, B2. Kadangi šios uogos pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, jos neutralizuoja laisvųjų radikalų poveikį, stabdo senėjimą. Tai puiki profilaktinė priemonė nuo peršalimo. Trumpiau sakant, šaltalankiai skirti žmogaus sveikatai, jo savijautai gerinti. Tad auginti juos naudojant chemiją prieštarautų šiam požiūriui“, – priežastį, kodėl ūkis turėjo būti ekologinis, įvardijo Linas, o jam antrino ir tėvas – Alfonsas Algirdas Šliauteris.

Šaltalankius, saugančius nuo radiacinio poveikio, nuo senų laikų vertino rusai. Kosmonautai vietoj vandens gerdavo ir geria šių uogų sultis. Europoje ir Lietuvoje mineralų ir vitaminų kupinos uogos pripažinimo sulaukė tik pastarąjį dešimtmetį.

Šaltalankių verslas Menčių kaime buvo pradėtas privatizavus rekultivuotą kalkakmenio karjerą, kuris jau buvo užsodintas šaltalankiais, o ekologinis ūkis įregistruotas 2000-aisiais.

Neįveikiamos muselės

Pradėjęs verslą, didžiąją dalį nuskintų uogų Linas parduodavo Latvijoje, dabar jų vos užtenka Lietuvos rinkai. Šaltalankių paklausa išties didelė. Augintojai, nors jų Lietuvoje apie šimtas, neįstengia patenkinti visų poreikių.

„Todėl ir konkurencijos nėra. Mūsų santykiai kolegiški ir draugiški, įkūrėme Šaltalankių augintojų asociaciją“, – kalbėjo Linas Šliauteris. Prakalbęs apie uogų paklausą, jis atsidūsta: paskutiniuosius trejus metus šaltalankius puola muselės, atklydusios iš Sibiro. Parazitai suniokoja ketvirtadalį derliaus. Ateityje šaltalankių Lietuvoje gali išvis nebelikti. Iki muselių invazijos specializuoto šaltalankių ūkio šeimininkas per sezoną priskindavo 500 tonų uogų. Dabar surenka vos 30 t. Šiemet ir tiek nebus, nes po ilgos sausros uogos sunoko labai mažos.

„Vadinamoji šaltalankių musė įlenda į uogą, joje išsirita kirminėlis, kuris ir sugraužia uogą. Viena patelė padeda apie 200 kiaušinėlių. Bjauriausia tai, jog kirminas nukritusioje uogoje nežūsta. Lervutė įsikasa į žemę, joje gyvena porą mėnesių ir toliau tęsia savo juodą darbą“, – pasakojo tėvas su sūnumi.

Kovoti su kenkėjais šaltalankių ūkio savininkai negali, nes ūkininkaujant ekologiškai negalima naudoti jokių chemikalų. Tiesa, šveicarai sukūrė priemonę minėtoms muselėms naikinti, tačiau ji be galo brangi, todėl pirkti neapsimoka.

Muselės ne tik suniokoja didelę dalį uogų, bet ir pakoreguoja derliaus nuėmimo laiką. Šaltalankiai anksčiau būdavo skinami nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio mėnesio. Dabar skynimo sezonas gerokai sutrumpėjęs. Pradedama rugpjūčio viduryje ir po kelių savaičių baigiama – kad muselės sunaikintų kuo mažiau derliaus. Dalis uogų nuskinamos net visiškai neprisirpusios.

„Bet geriau pusžalės nei iš viso jų netekti“, – sakė lenktynėse su muselėmis dalyvaujantis L. Šliauteris. Ateityje jis žada pradėti auginti vėlyvųjų veislių šaltalankius, sunokstančius tik antrąją rugsėjo pusę. Tuomet, tiki, uogų pavyks priskinti daugiau. Mat muselės darbuojasi iki pirmųjų šalčių.

Apie vagis ir produkciją

Patyrusio ūkininko plantacijose dera vadinamieji prūsiškieji šaltalankiai, nuo senų laikų auginti Klaipėdos krašte, taip pat ir naujos veislės ‘Mastis‘, ‘Šerbinka‘, ‘Sadovaja‘. Pastarieji neturi spyglių, jų uogos didelės, tačiau jas visiškai suėda muselės. O ūkininkai net nespėja jų pamatyti ir paragauti. Prūsiškuosius šaltalankius muselės puola ne taip intensyviai. Dalį uogų visuomet nulesa paukščiai, tačiau su jais šaltalankių augintojas nekovoja.

Karą skelbia tik dvikojams vagims. Linas saviems pagalbininkams šaltalankių arbatai ar uogienei leidžia pasiskinti, tačiau tik ne norintiesiems lengvai pasipelnyti. „Kasmet atsiranda gudručių, kurie šaltalankių neaugina, bet nori juos parduoti, – apie juodąją verslo pusę pasakojo akmeniškis. – Jie išsiima patentą, liudijantį, jog verčiasi iš laukinės augmenijos, ir eina skinti svetimų uogų.“

Šaltalankių skynimas – ne itin lengvas darbas. Lino Šliauterio ūkyje uogų derlius nuimamas rankomis, nes technikos kaip ir nėra. Ūkyje nuolat dirba du žmonės, o skinti pasikviečiama 50–100 talkininkų. Pirmiausia sekatoriumi nukerpamos šakelės, jos sudedamos į šaldytuvą, o vėliau į specialią mašiną, kuri nupurto uogas. Šaldyti uogas reikia dėl to, kad jos lengviau atsiskirtų nuo šakų.

Ne vienus metus ūkininkas ir verslininkas šaltalankių uogas parduodavo. Juolab kad jų kaina augo. Tačiau ilgainiui perėjo prie sulčių ir šaltalankių aliejaus gamybos. Naujus produktus į rinką pradėjo tiekti pajutęs, jog pirkėjai nori didesnės ir įvairesnės pasiūlos. Be to, sultys ir aliejus atnešė didesnį pelną. Šiuos produktus Naujosios Akmenės verslininkas tiekia vaistinėms, sveiko maisto parduotuvėms visoje Lietuvoje. Šiemet asortimentą papildys šaltalankių lapai ir miltai.

„Muselės atima nemažą dalį šaltalankių derliaus, esame priversti gelbėtis ir augalus panaudoti maksimaliai“, – tvirtino Linas Šliauteris. Jo tėtis antrino: gyvenimas nestovi vietoje, viskas sparčiai kinta, todėl būtina ieškoti naujų kelių, išbandyti ir pasinaudoti naujomis galimybėmis. Garbaus amžiaus A. A. Šliauterio žodžiais, mokslininkai nustatė ir patvirtino, kad naudingųjų medžiagų pirmiausia sukaupia šaltalankių lapai ir tik po to uogos.

Šis žinojimas paskatino rinkti šaltalankių lapus ir iš jų gaminti arbatą, kuri – pirmas vaistas nuo gripo ir peršalimo, imunitetui stiprinti. Šaltalankių miltai gaunami išspaudus uogas ir sumalus jų išspaudas. Viename šaukštelyje miltų – žmogui per parą reikalinga vitaminų ir mineralų dozė. Gaminti šaltalankių miltus užsakė švedai, o Linas šį produktą sertifikavo.

Ekologinio šaltalankių ūkio šeimininkai buvo sugalvoję panaudoti ir šaltalankių žievę. Tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas. Antivėžinių savybių ir serotonino turinti žievė be galo aitri ir neskani, niekaip nepavyko rasti būdų, kaip tą nemalonų prieskonį neutralizuoti. L. Šliauteris vedė derybas su degtinės gamykla, bet ir ji nesugalvojo būdo, kuris panaikintų ilgai burnoje jaučiamą aitrumą. „Bandė ir spiritu skiesti, ir brendžiu, deja, visos pastangos nuėjo perniek“, – patirtimi dalijosi verslininkas.

Į tą pačią upę bristų dar kartą

Paklaustas, jei kas atsuktų laiką atgal, ar dar kartą imtųsi auginti šaltalankius, ūkininkas atsakė akimirksniu: „Taip, drąsiai į tą pačią upę brisčiau ir kitiems patarčiau.“

Vitaminų ir mineralų gausias uogas auginti nėra sunku. Šaltalankiai dirvai neišrankūs, auga bet kokiame dirvožemyje. Nepatinka tik durpės, jas prieš auginimą reikėtų nukalkinti. Durpyne šaltalankiai augtų, bet nederėtų. Tūkstantmečius gyvuojančių augalų priežiūra minimali – jie netręšiami, kartą per metus tereikia nupjauti aplink juos želiančią žolę. Neprošal įrengti laistymo sistemą, tuomet uogos bus didesnės ir stambesnės. Šaltalankiai nepakenčia pavėsio.

Pasak patyrusio šaltalankių augintojo, daugiausia, 90 proc., jėgų ir pastangų prireikia rudenį, kai prasideda derliaus nuėmimas, uogų perdirbimas ir produkcijos realizavimas. Tai padaryti stokojant idėjų ir darbštumo – sunku. Kitu atveju jokie sunkumai nebaisūs.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (22)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (17)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (203)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (7)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (70)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

Atsibodo valdžios diskriminacija – renka parašus

Šiemet įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas jau kurį laiką neramino...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (167)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (3)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (271)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (6)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...