Vakarų Europoje ir Amerikoje eleborai vadinami Kalėdų sniego rožėmis, nes žydi jau sausį. Eleborai puošnūs gėlynuose visą vegetaciją – kur kas ilgiau nei kitos gėlės žydi neįprastais, originaliais žiedais, o paskui iki vėlyvo rudens žavi puošniais lapais ir vaisynais.
Spalvoti ne tik vainiklapiai, bet ir ilgai nenukrintantys taurėlapiai. Eleborai ilgaamžiai – vienoje vietoje gali augti apie 20 metų, ir nepamainomi pavėsio augalai. Vėlyvos rūšys ir kultivarai žydi ir gegužę.
Eleborai (Helleborus L.) – vėdryninių šeimos (Ranunculaceae Juss.) dekoratyvūs daugiamečiai žoliniai augalai. Stiebai užauga 20–50 (60) cm aukščio. Pagrindinė šaknis ilga, tvirta, sustorėjusi, apaugusi smulkiomis šaknytėmis. Lapai – pamatiniai (kai kurių rūšių stiebiniai), giliai plaštakiškai suskaldyti į 7, 8 arba 9 dalis.
Žiemojantys lapai standūs, vaškiniai, nežiemojantys – švelnūs. Žiedai balti, žali, rausvi, purpuriniai, pavieniai arba kekėse. Taurėlapiai žalsvi, gelsvai balti arba raudoni. Gentis pavadinta pagal graikų kalbos žodžius helein – žudyti ir bora – maistas, mat augalas nuodingas, tad būtina saugoti nuo mažų vaikų.
Pas mus šie augalai nuo seno vadinami čėrais. Gentyje žinoma apie 25 rūšių, kilusių iš Europos ir Mažosios Azijos. Lietuvoje dažniausiai auginami dvokiantieji, baltažiedžiai, žalieji ir rausvieji eleborai. Mėgėjų kolekcijose puikuojasi retesnės rūšys ir kultivarai.
Eleborų įvairovė
Visos eleborų rūšys sąlyginai skirstomos į dvi
grupes – stiebinius ir bestiebius.
Stiebiniai eleborai
Žiedai pasirodo iš peržiemojusio stiebo ūglio suformuoto stambaus pumpuro. Po sėklų sunokinimo šis stiebas nunyksta, tačiau jį pakeičia naujas, pasiruošęs žiemoti su žiedpumpuriu viršuje.
Stiebinės rūšys yra keturios: dvokiantieji, Korsikos eleborai, Helleborus lividus, H. vesicarius ir vienas tarprūšinis hibridas H. x sternii. Visi stiebiniai eleborai, priešingai nei bestiebiai, gerai auga ir saulėtoje vietoje, ir nedideliame pavėsyje, atsparesni sausroms. Auginami humusingoje, normalaus drėgnumo dirvoje. Kadangi žiedus sukrauna jau rudenį, šaltą žiemą jie gali apšalti ar visai nušalti, todėl patartina mulčiuoti.
Mėgėjų dažniausiai auginami dvokiantieji eleborai, o kitos rūšys ir kultivarai – gėlininkų kolekcininkų gėlynuose, botanikos soduose.
Dvokiantieji (H. foetidus L.) kilę iš Pietvakarių Europos, auga akmenuotuose šlaituose ir šviesiuose miškuose. Užauga iki 40–50 cm aukščio. Lapai tamsiai žali, visžaliai, giliai suskaldyti į 7–10 skilčių. Rudenį iš žemės užauga 20–30 cm ilgio stiebas su žiemojančiais lapais, o žiemai baigiantis arba pavasarį iš jo išlenda iki 80 cm aukščio žiedkotis su daugybe smulkių varpelio formos žiedų.
Jie žali, kartais su purpuriniu ar rausvai rudu atspalviu. Nors šių gėlių pavadinimas ir baugus, iš tikrųjų žiedeliai bekvapiai. Žydi gausiai balandžio–gegužės mėn. apie 25–35 dienas. Sėklas subrandina. Yra atrinkta daugybė jų formų, sukurta puošnių veislių.
Korsikos (H. argutifolius) kilę iš Korsikos ir Sardinijos. Tai iki 60 cm aukščio siekiantys visžaliai eleborai. Ši rūšis pati stambiausia, seni kerai suželia iki 1 m pločio. Lapai dideli, pilkšvai žali. Pavasarį žydi stambokais gelsvai žalsvais žiedais, kurių viduriukas tamsesnis už pakraščius.
Dekoratyvumo tikslais auginama keletas atrinktų formų, besiskiriančių aukščiu ir lapų spalva, tarp jų yra ir margalapių. Dažniau auginamas kompaktiškesnis Korsikos eleborų ir H. lividus (kilęs iš Maljorkos) hibridas H. x sternii. Augalai užauga tik iki 50 cm aukščio ir yra ištvermingi žiemą, puošnūs. Lapai melsvai žali, panašūs kaip H. lividus.
Bestiebiai eleborai
Žiedai susiformuoja ant tam tikro stiebo, kuris žiedynkočius iškelia į paviršių. Lapai skroteliniai, pradeda atželti augalams žydint ir visai susiformuoja derėjimo metu.
Baltažiedžiai (H. niger L.) paplitę Alpių, Apeninų kalnų šlaituose. Visžaliai, iki 25–30 cm aukščio. Lapai žiemojantys, tamsiai žali ir standūs, pavasarį juos pakeičia nauji. Stiebas belapis, viršutinėje jo dalyje yra 2–3 žvyniški lapeliai. Žiedkočiai ištįsta apie 30 cm. Žiedai pavieniai, nusvirę, dideli, iki 7–8 cm skersmens, iš pradžių skaisčiai balti, iš išorės baltai pilkšvi, vėliau rausvi, o paskui pažaliuoja. Žydi kovo–balandžio mėn. apie 10–12 (12–14) dienų.
Sėklas subrandina. Baltažiedžiai eleborai atsparūs šalčiui, žiemą ištveria -35 oC, bet kartais apdega nuo saulės, todėl pavasarį juos reikėtų pridengti eglišakėmis. Išvesta daug gražių hibridų stambiais žiedais. Baltažiedžių ir H. nigercols eleborų hibridai dar gražesni, bet lepūs, dažnai iššąla.
Rytiniai (H. orientalis L.) kilę iš Graikijos, Turkijos ir Kaukazo. Visžaliai, daugiamečiai, 30 cm aukščio eleborai. Natūraliose augavietėse dažnai auga grupėmis. Pavasarį žydi 5 cm skersmens žiedeliais. Labai lengvai kryžminasi tarpusavyje, yra daug savaiminių hibridų ir formų įvairių spalvų ir dydžio žiedais, paprastai nuo skaisčiai baltų iki salotinių, geltonų ir rausvų. Kartais būna taškuoti, šlakuoti, kai kurie net garbanoti. Šalčiui atsparūs, tik lapus kartais pažeidžia puviniai.
Kaukaziniai (H. caucasicus A. Br.) paplitę Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Užauga iki 35–40 (50) cm aukščio. Lapai pamatiniai, giliai plaštakiškai suskaidyti. Žiedai baltai žalsvi ar gelsvai žali su rausvu ar rusvu atspalviu, stambūs, iki 8 cm skersmens. Žydi gausiai balandžio–gegužės mėn. apie 30–35 dienas. Sėklas subrandina. Labai nuodingi.
Žaliažiedžiai (H. viridis L.) paplitę Vidurio ir Vakarų Europoje. Stiebas šakotas, lapuota tik viršūnė. Pamatiniai lapai ilgakočiai, pirštiški, su septyniais pailgai lancetiškais, dantytais nežiemojančiais lapeliais. Žiedai ryškiai žalios arba gelsvai žalios spalvos, iki 7 cm skersmens, beveik plokšti. Penki taurėlapiai žali, ilgesni už vainiklapius. Augalai nuodingi.
Rausvažiedžiai (H. purpurascens Waldst. el Kit.) kilę iš Pietvakarių Europos. Paplitę Ukrainoje, Karpatų kalnuose. Užauga 20–40 cm aukščio. Skroteliniai lapai tamsiai žali, nežiemojantys. Balandžio–gegužės mėn. apie 20–30 dienų puošiasi lelijiniais su žalsvu atspalviu, 4 cm skersmens žiedais, kurie baigę žydėti pažaliuoja.
Hibridiniai (H. x hybridus hort.) sukurti sukryžminus įvairius rūšinius eleborus. Užauga iki 50–55 cm aukščio. Lapai skroteliniai, tamsiai žali, odiški, tvirti. Žiedai – nuo baltų, žalsvų, vienspalvių ar pagražintų rusvais ar rudais vainiklapių pakraščiais iki purpurinių, tamsiai raudonų, violetinių, juodų, stambūs, 5–8 cm skersmens.
Žydi gausiai balandžio–gegužės mėn. apie 30 dienų. Sėklas subrandina, veislės varijuoja. Labai gražūs hibridiniai eleborai tuščiaviduriais, pusiau pilnaviduriais, pilnaviduriais ir plukių formos žiedais. Sodriai žaliais žiedais žavi ‘Greencups’ ir daugybė kitų kultivarų.
Eleborai vazonėliuose
Gėlių parduotuvėse vis labiau jaučiamas pavasaris, čia tarp kitų gėlių puikuojasi ir pražydinti eleborai – sniego rožės. Tarp puošnių odiškų lapų žiedai iškart pastebimi – balti, žalsvi, šviesiai ar sodriai žali, gelsvi, rausvi ar purpuriniai. Taip ir norisi jais papuošti namus.
Auginimas ir priežiūra
Vieta. Eleborams patinka nedidelis arba ūksmingas pavėsis, jie gerai jaučiasi po lapuočių medžių reta laja. Visžaliams lapams daugiau šviesos reikia žiemą, o kaip tik tada medžiai būna belapiai. Dvokiantieji eleborai gerai jaučiasi ir saulėtoje vietoje, ištveria sausras.
Dirva. Šios gėlės mėgsta derlingus, purius, giliai įdirbtus, neutralius arba silpnai kalkingus, vidutinio sunkumo ar sunkius priemolius. Rūgščioje žemėje retai išgyvena ilgiau negu keletą metų. Mėgsta drėgmę, bet nepakenčia stovinčio vandens. Vienoje vietoje eleborai gali augti ilgai, net iki 20 metų. Nemėgsta persodinimo, po šios procedūros ilgai skursta, prastai auga ir beveik nežydi.
Dauginimas. Dauginami kero dalimis ir sėklomis.
Kero dalijimas. Seni augalai dalijami anksti pavasarį, kol smulkiausios šaknelės dar nepradėjusios augti, stengiantis nepažeisti šaknų. Prieš sodinimą dirvą naudinga pagerinti kompostu (20 kg/kv. m) ar lapine žeme ir giliai įdirbti.
Eleborų šaknys ilgos, todėl jie sodinami į 30x30 cm dydžio ir 30 cm gylio duobutes kas 35–40 cm. Pasodinus dvi savaites būtina gausiai laistyti, vėliau saikingai. Auga lėtai. Persodinti galima ir antrąją rugpjūčio pusę.
Sėja. Sėklos sėjamos ką tik sunokusios ir surinktos birželio pabaigoje arba rudenį. Dažniausiai sudygsta po metų, bet kartais dalis augalėlių išdygsta ir kitą pavasarį. Sėklos stambios, 1 grame jų – 120. Dygsta sunkiai, todėl patartina stratifikuoti. Jeigu laiku į lysvę pasėti nespėjome, sėkime į dėžutes. Tris mėnesius laikykime 20 oC šilumos patalpoje, paskui perkelkime į šaldytuvą (4 oC).
Žemę nuolat drėkinkime ir stebėkime, kad neįsiveistų pelėsis. Šaldytuve sėklos sudygsta per 1–3 mėn. Daigeliai su dviem tikraisiais lapeliais pikuojami į vazonėlius, daigyklas arba dėžutes kas 20 cm. Į nuolatinę vietą persodinami po 2–3 metų. Pražysta tik po 4–5 metų. Žiemai geriau pridengti.
Priežiūra. Kai peržydi, pašaknės mulčiuojamos kompostu, lapine žeme arba durpėmis. Paprastai šie augalai atsparūs šalčiui, bet dvokiančiuosius ir lepesnius hibridinius eleborus žiemą reikia pridengti sausais lapais ir eglišakėmis, ši danga apsaugos ir nuo kaitrios pavasarinės saulės. Rytinių eleborų žiemai nereikia dengti, o baltažiedžius anksti pavasarį nuo ryškios saulės patartina dengti eglišakėmis arba agrodanga.
Pražydinimas žiemą
Į vazonus eleborai iš lysvių gali būti susodinami spalį. Tinka durpių substratas ar žemių mišinys iš lapinės, kompostinės, velėninės žemių ir smėlio (2:1:1:0,3). Paskui palaistomi ir pernešami į vėsų rūsį (2–5 oC) ar kitą patalpą, arba kurį laiką laikomi lauke (prieš sningant įnešti į patalpą, kad neišsikraipytų žiedynkočiai) ar nešildomame šiltnamyje.
Į šiltas patalpas įnešami lapkričio pabaigoje, kad pražystų per Kalėdas, todėl kai kuriose šalyse jie ir vadinami Kristaus gėle. Jei įnešime vėliau, galėsime dar ilgiau džiaugtis šiomis originaliomis gėlėmis.
Dažniausiai pražydinami žemesni hibridiniai eleborai. Kartais, panaudojus chemines medžiagas, stabdančias augimą, jie pražydinami žemesni ir induose atrodo gražiau nei aukštaūgiai. Norėdami sulėtinti stiebo augimą, žydėjimo ir derėjimo biostimuliatoriumi „Florone“ (100–150 ml/100 l vandens) pirmą kartą purkškime prieš žydėjimą, o antrą kartą – po 10–15 dienų. Vėliau augalai formuoja papildomus žiedinius ir vaisinius pumpurus, gausiai žydi.
