Egzistuoja kone atskiri specifinėms erdvėms kurtos muzikos žanrai ir muzikinės kompozicijos, kurių užduotis – ne atkreipti dėmesį, o nejučia sukurti atpalaiduojančią atmosferą. Tokiu pat tikslu muzikos garsų ne per seniausiai prisipildė ir trijų pagrindinių šalies oro uostų terminalai.
Daugiau muzikos – mažiau streso
Šiandien įprasta, kad muzika skamba prekybos centruose, kavinėse, įvairiuose laukiamuosiuose, viešbučių vestibiuliuose ar net ligoninių priimamuosiuose, tačiau oro uostų erdvėse tradiciškai leidžiama karaliauti šurmuliui. Lietuvos oro uostai vis tik nusprendė eiti savo keliu ir, keleivių pageidavimu, užpildė Vilniaus, Kauno ir Palangos oro vartų terminalus muzika.
Rezultatas – mažiau streso keleiviams laukiant eilėse prie bilietų ar bagažo registracijos bei aviacijos saugumo patikros. Bent jau taip rodo pačių keleivių apklausos. Net 42 proc. apklaustų Vilniaus oro uosto keleivių teigė, kad jo erdvėse skambanti muzika mažina stresą ir atpalaiduoja, dar ketvirtadaliui – ji pakelia nuotaiką.
„Kiekvienas keliaujantis lėktuvu turbūt su malonumu praleistų visus su skrydžiu susijusius formalumus – bilietų ir bagažo registraciją, išvykimo vartų paiešką, būtinybę prie jų atvykti laiku. Kad ir kiek daug bekeliautum, tai vis tik kaskart sukelia papildomą įtampą. O jei keleivį kankina skrydžio baimė ar nerimas prieš jį, tai oro uostas išties gali tapti nemėgstama vieta. Stengiamės, kad būtų priešingai, o muzika gali prie to prisidėti“, – sako Lietuvos oro uostų Organizacinio vystymo departamento vadovas Tomas Rytel.
Anot T. Rytel, dauguma keleivių ir darbuotojų pageidauja oro uostų erdvėse girdėti skambant lengvą, raminančią muziką, todėl būtent tokios kompozicijos vyrauja grojaraščiuose. Be to, ne tik tai, kas grojama, bet ir kuriose terminalo vietose bei kokiu garsumu – taip pat parinkta atsižvelgus į žmonių nuomonę.
„Vien muzika, be abejo, nesuteiks keleiviui geriausios patirties, tačiau matome, kad tai vienas iš labai svarbių elementų. Norime ne sekti vyraujančiomis madomis, bet atsižvelgti į savo keleivių poreikius ir juos kaip galima geriau patenkinti“, – įsitikinęs T. Rytel.
Oro uostų erdvės įkvėpė naujiems muzikos stiliams
Nors skambančią muziką šiandien būtų galima išgirsti nedaugelyje pasaulio oro uostų, o Vilniaus, Kauno ir Palangos oro vartai šiuo požiūriu yra unikalūs, mintis išnaudoti muziką stresui ir įtampai terminaluose mažinti nėra nauja. 1978 m. vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus kompozitorių ir muzikos kūrėjų, ambientinės muzikos pradininku laikomas Brian Eno išleido albumą, pavadintą „Ambient 1: Music For Airports“, („Ambient 1: Muzika oro uostams“). Mintis apie muziką, kuri būtų įdomi, tačiau kurią taip pat būtų lengva ignoruoti, kūrėjui kilo, kai kartą teko praleisti keletą valandų belaukiant skrydžio Kelno oro uoste. Brian Eno gerokai suerzino įtampos kupina, nerimastinga oro uosto atmosfera, kurią, jo manymu, būtų galėjusi sumažinti specifinė, nusiraminti ir atsipalaiduoti leidžianti muzika, kurią jis galiausiai ir ėmėsi kurti.
Šis Brian Eno darbas tik trumpam buvo tapęs Niujorko Lagardijos oro uosto garso takeliu, tačiau ambientinė, tarsi antrame plane esanti ir dėmesio į save įkyriai neatkreipianti, muzika nuo to laiko spėjo tapti pilnaverčiu ir gerai įsitvirtinusiu muzikos žanru – genialaus kompozitoriaus idėja, jog muzika gali būti kuriama konkrečioms erdvėms ir aplinkoms vis iš naujo prisimenama.
Muzikos suvokimą lemia ir konkreti erdvė
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius, dirigentas ir ilgametis grupės „Antis“ narys Vaclovas Augustinas sako, kad muzika gali būti labai glaudžiai susijusi su erdve, kurioje skamba, ir arba jai tikti, arba – ne. Be to, jo įsitikinimu, tam tikros vietos garsinės ir muzikinės aplinkos kūrimas galėtų prasidėti dar prieš iškylant pačiam pastatui.
„Mano manymu, kompozitoriaus ir architekto bendradarbiavimas galėtų būti labai perspektyvus. Kartu su pastato projektu iš karto galėtų būti kuriamas ir jo erdvėms skirtų muzikos garsų projektas. Žinoma, ir esamoms erdvėms puikiausiai galima sugalvoti įvairiausių garsinių, muzikinių sprendimų ir juos įgyvendinti. Galima kurti specialią muziką, tam tikru būdu ar specifinėse vietose išdėstyti garsiakalbius. Muzika erdvėje gali būti be pradžios ir pabaigos, prasidėti tuomet, kai klausytojas priartėja, ir baigtis, kuomet jis nutolsta. Tokiu būdu sukuriama tarsi savotiška garso skulptūra“, – mintimis dalijasi V. Augustinas.
Anot kūrėjo, žmogaus muzikos suvokimui, be abejonės, įtakos turi ir pati erdvė, kurioje garsai girdimi. Tai pasireiškia ne tik per akustiką, garso aidus ir atspindžius, kurie atsiranda dėl uždarų erdvių interjero savybių, tačiau ir per tai, ką ir kaip žmogus aplink save mato girdėdamas muziką – kolonas, nišas, architektūrines detales, paveikslus, vitražus, informacinius ekranus ar kitus objektus bei jų visumą.
„Apskritai foninė, taikomoji muzika yra išties įdomi sritis ir nors neretai galima susidurti su požiūriu, kad ji yra mažiau vertinga nei aktyviai klausyti kurta muzika, taip jokiu būdu nemanyčiau. Jei pačiam tektų kurti muziką, pavyzdžiui, oro uosto terminalui, pirmiausiai galvočiau apie jo erdves, garsų sklidimo taškus, kryptis ir, be abejo, įsitempusius, streso apimtus žmones bei melodijas ir harmonijas, kurios leistų šioms būsenoms pasikeisti“, – sako V. Augustinas.
