Anksčiau ar vėliau visi sodininkai supranta, jog naujo dviračio neišrasi. Viskas: modernus sodinimo stilius, technika ir dizaino elementai – tai tik ankstesnių žinių nauja interpretacija. Neseniai prabėgusi 26-oji Nacionalinė medžių savaitė (angl. National Tree Week) buvo gera proga pagalvoti, kaip senosios medžių auginimo technikos pritampa modernioje aplinkoje, rašo telegraph.co.uk.
Medžių vainikų pynimo technika kuriant sodų architektūrą buvo išskirtinis XVII-XVIII amžių dizaino bruožas, ypač Prancūzijoje ir Italijoje. Tradiciškai ši technika buvo naudojama pasivaikščiojimo takų riboms žymėti arba sukurti privačias erdves ir tik neseniai šios pynimo technikos vėl buvo prisimintos.
Nepaisant to, entuziazmas pinant medžius (dažniausiai jie primena „krūmus ant atramų“) formuoti įvairias formas didėja. Tarp populiarių formų vyrauja medžių „lubos“ ir tuneliai, kuriuos galima nusipirkti dideliuose sodininkystės centruose.
Medžių vainikų pynimas – tai medžių auginimas vienoje, dažniausiai tiesioje linijoje, kai jų šakos surišamos ir sutvirtinamos taip, kad virš pliko kamieno susiformuotų tankus vainikas. Šakos pririšamos prie lazdelių ar virvių tam, kad sudarytų tam tikrą formą; vėliau jos reguliariai genimos, kad ta forma būtų išlaikyta. Kartais šakos natūraliai suauga.
Tokios tvoros sodinimas pastaraisiais metais labai palengvėjo, kadangi šiuo metu galima įsigyti jau supintų medelių. Dažniausiai jie importuojami iš Italijos – šių medžių šakos pradėtos pinti ir yra pririštos prie bambukinio rėmo. Netgi tokioje stadijoje šie medžiai suteikia sodams ypatingą vaizdą. Bet prieš juos pasodinant būtina turėti viziją, kaip viskas atrodys po 10 ar 20 metų. Palikite jų augimui pakankamai daug erdvės.
Tvarkingai nugenėti medžiai atrodo įspūdingai, tačiau grožis reikalauja didelių pastangų. Sodininkas Davidas Martinas prižiūri dešimtis tokių pintų medžių Prancūzijoje esančiame „Jardins du Bâtiment“ sode (šioje šalyje galima pamatyti geriausių medžio vainiko pynimo pavyzdžių). Jis teigia, kad 50-ies medžių eilės priežiūra trijų sodininkų grupei užima dvi savaites: po savaitę du kartus metuose.
Nors tai reikalauja nemažai pastangų, nenuostabu, kodėl sodininkai iš naujo atrandą šį primirštą meną: architektūrinis grožis, griežtos aiškios linijos žiemą bei galimybė sukurti privačias uždaras erdves.
Tinkamai parinkta vieta
Pinti medžiai išaugs platesni nei jų rėmai. Pasodinus juos greta sienos ar tvoros, gali kilti sunkumų juos prižiūrėti. Taip pat jie niekada neatrodys įspūdingai, jeigu bandysite iš jų padaryti tvorą tarp savęs ir kaimynų. Be to, jų priežiūrai reikalingas priėjimas iš visų pusių. Ir nepamirškite: norint pasiekti viršų, jums reikės kopėčių ar pakylos, todėl palikite vietos ir tam.
Medžių pasirinkimas
Ar pradedate nuo mažų ūglių, ar nuo didelių medžių, kurie jau auga pririšti prie rėmų, visada rinkitės visiškai tiesių stiebų medelius, o jų kamienai turėtų būti panašios apimties. Pačių iš ūglių išaugintų medžių privalumas – patys nuspręsite, kokio kamieno aukščio norite. Parduodamų medžių kamienas beveik visada siekia 2,5 metro.
Jauni medeliai turėtų turėti vieną stiprų lyderį. Medeliai, kurie jau kurį laiką pinami, turėtų turėti 5-7 šakų sluoksnius. Geriausi medelynai nuo koto pašalina bet kokias vos pradedančias augti šakeles, todėl ant kamieno neturėtų matytis didelių šakų naikinimo žymių.
Sodinimo patarimai
Paruoškite sodinimui duobes, kurios turėtų būti dvigubai didesnės, nei medžių šaknų gumulas. Įdėkite daug komposto arba gerai suirusio mėšlo. Greta medelio įkiškite ilgą tvirtą kuolą – jų nepamirškite, kadangi jie ne tik palaiko medį, bet palaiko ir rėmą, ant kurio augs šakos. Tarp medžių palikite ne mažesnį nei 2,5 m ir ne didesnį nei 4,5 m atstumą.
Šakų sluoksniai dažniausiai pririšti prie tvirto bambuko rėmo. Šiais laikais kai kurie sutvirtinimams naudoja laidus, kurie galbūt gerai atrodo prie šiuolaikinių dizainų, tačiau jie įsirėžia į šakas.
Priežiūra
Lenkite elastingus jaunus ūglius ir riškite juos prie rėmo, tačiau jeigu jos nepasiduoda – per prievartą nieko daryti nereikia. Geriau jas nupjaukite ir laukite naujų ataugų. Visas netinkamai augančias ataugas palenkite reikiama kryptimi. Nugnybkite pagrindinių šakų viršūnes, kad šakos plėstųsi į plotį. Rišdami kamieną prie rėmo naudokite minkštą virvę; niekada nenaudokite laidų ar plastiko, kuris gali įsirėžti į medį.
Kai medžiai užaugs iki norimo aukščio ir formos, juos reikės nuolatos karpyti, kad būtų išlaikytas vaizdas. Lapkritį arba gruodį nukirpkite visas naujas šakas ir suformuokite norimą formą.
Atlaisvinkite visus surišimus, kurie galėtų įsirėžti į šakas. Panaikinkite visas ataugas ant kamieno ar pagrindinių šakų.
Pirmą kartą genėti galima liepą – taip medžiai išliks formoje visą vasarą. Kiekvieną kartą genint reikia įsitikinti, jog išlaikote reikiamas linijas. Jeigu pasitikite savo akimi, galite tai daryti be liniuotės – kitu atveju ji būtina.
Versalio rūmų bei kituose dideliuose soduose tiesios linijos išlaikymui naudojami lazeriai.
Tinkamiausios medžių rūšys
Tradiciškai medžių vainikų pynimui naudojamos liepos. Prancūzijoje labiausiai paplitusi (kadangi nauji ūgliai turi raudoną atspalvį) didžialapės liepos „Rubra“. Italijos soduose sodinamos paprastosios liepos „Pallida“, kurios puikiai atlaiko sausrą.
Paprastasis skroblas (Carpinus betulus) populiarus dėl savo liepos žalumo naujų lapų bei iki pavasario – kaip buko – išsilaikančių vario spalvos lapų.
Dauguma pynimui naudojamų medžių meta lapus. Iš visada žaliuojančių augalų sėkmingiausiai pynimui naudojamas akmeninis ąžuolas (Quercus ilex). Dideliuose soduose ir parkuose įspūdingų rezultatų galima pasiekti naudojant klevalapį plataną (Platanus x acerifolia).
Dizaineriai ir sodininkai dažnai eksperimentuoja rinkdamiesi įvairiausius medžius. Šiuo metu populiarios tam tikros obelys (Crab Apple) ir fotinijos; retsykiais galima išvysti ir pintą gledičiją. Nors pynimo technika nekinta, vis daugiau medelynų išbando naujas medžių rūšis.
Tebūnie šis menas amžinas, kadangi jis sodams suteikia elegancijos, sukuria žaismingus šešėlius ir formas.
