Siūloma aplankyti reikšmingiausius sovietmečio architektūros objektus Klaipėdoje (09.08), Palangoje (09.09), Panevėžyje (09.15), Kaune (09.22), Druskininkuose (09.29), Anykščiuose (10.06) ir tarpukario - Šiauliuose (10.13) ir Vilniuje (10.27). Ekskursijų ciklas „modernizmas.lt“- tai aštuonios nemokamos visuomeninės ekskursijos, kurių gidai - modernizmo paveldo tyrėjai, istorikai, architektai – supažindins su XX a. architektūrinio paveldo ypatumais.
Ekskursijų ciklas pradės rugsėjo 8 d. Klaipėdoje. Savitas charakteris bei dvasia – taip apibūdinama sovietmečio Klaipėdos ir viso pajūrio regiono architektūra. Nors miesto centrą ypač pakeitė masinės socialistinio realizmo statybos, o rengiant pirmąjį generalinį planą (1959 – 1960 m.) tinkamai nesigilinta į pajūrio miesto specifiką, septintojo dešimtmečio pradžioje darbą pradėjusi architektų karta ėmė ieškoti miesto architektūrinės ateities koncepcijos.
Pastariesiems išeities tašku tapo vietinio architektūros savitumo eksponavimas, juolab kad palaipsniui buvo pripažįstama ir neigiama masinės statybos pusė. Ekskursijos gidai - architektai Stasys Prikockis ir Zigmas Rutkauskas.
Sekmadienį, rugsėjo 9 d. kviečiame į Palangą, kurioje XIX a. ir XX a. pradžios architektūros tendencijas KVR atstovauja Tiškevičių rūmai su parku, dešimt vilų, keturiolika gyvenamųjų namų, du viešbučiai (Nemirsetos ir Palangos kurhauzai), vaistinė, maudyklų pastatas, laivų gelbėjimo stotis, autobusų stotis. Suprantama, kad tokia paveldo sudėtis atspindi tik dalį miesto raidos etapų.
Šiandieninis Palangos miesto vaizdas susiformavo XX a. VII–IX dešimtmetyje. Tuomet Palanga tapo svarbiu respublikinės reikšmės kurortu, dėl to akivaizdžiai skyrėsi nuo panašaus dydžio Lietuvos ir tuometės Sovietų Sąjungos miestų, o šiuolaikinės architektūros menine kokybe ir investicijų mastais galėjo lygiuotis su didesniais regiono centrais.
Tačiau XX a. II pusėje sukurti architektūros kūriniai, vėliau tapę neatsiejama kurorto architektūrinio įvaizdžio dalimi, yra įgyvendinti mažiau nei prieš 50 metų. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo objektais šie pastatai galėtų tapti tik po kelių dešimtmečių. Tačiau ar įtraukimas į Kultūros vertybių registrą yra vienintelis būdas išsaugoti ir tinkamai reprezentuoti laikmečio architektūrą?
Gal sisteminių laikmečio architektūros tyrimų, visuomeninių ir profesinių diskusijų pagalba galima suformuoti meno kolekciją, kurios eksponatus valdantys asmenys ir įmonės vieningai puoselėtų ir populiarintų kurorto architektūros menines vertes? Ekskursijos gidai - doc. dr. Liutauras Nekrošius, architektai Irena Likšienė ir Leonas Mardosas.
Rugsėjo 15 d. lankysimės Panevėžyje. Miestas pagal 1962–1967 m. parengtą Lietuvos TSR teritorijos perspektyvinę planavimo schemą planuotas kaip aukščiausiojo rango centras – Lietuvos didmiestis. Šis statusas lėmė ne tik spartų miesto augimą, gyvenamųjų ir pramoninių rajonų plėtrą, bet ir aukštesnės kategorijos kultūrinės, sporto, edukacinės, administracinės ir kt. paskirties objektų atsiradimą mieste.
Jis įpareigojo kurti kokybiškesnę aplinką, architektūrą, formuoti miesto veidą. Tad ekskursiją pradėsime prie Panevėžio simboliu tapusio „Nevėžio“ viešbučio, kartu su ekskursijos gidais architektais Elvyra Klimavičiene, Nijole Garbaliauskiene, Viktoru Skokausku ir Juozu Skublicku aplankysime įvairios paskirties sovietinio didmiesčio objektus, stebėsime ir vertinsime jų paskirties, fizinės būklės ar architektūros savybių pokyčius.
Rugsėjo 22 d., po metų pertraukos vėl kviečiame apsilankyti Kaune ir šįkart susipažinti sovietmečio architektūros raida – nuo socrealizmo iki postmodernizmo. Kaunas, nors pokariu ir praradęs Lietuvos sostinės statusą, per keturis sovietinės okupacijos dešimtmečius išaugo dvigubai.
Šio laikmečio liudininkai – pastatai – ir šiandien sudaro didžiausią miesto architektūrinio kūno dalį. Su ekskursijos gidais dr. Vaidu Petruliu ir menotyrininku Kastyčiu Rudoku pažvelgsime į Kauno Naujamiestį bei stoties rajoną – tarpukario architektūros ir socialistinio realizmo kaimynystę, laisvės šauklį postmodernizmą, klausime kaip savo vietą atrado vėl atgimęs modernizmas ir ieškosime sovietmetį menančių interjerų.
Rugsėjo 29 d. klausime, kaip suderinti jautraus naujos architektūros santykio su kurortine aplinka poreikį ir rekreacinės architektūros specifikos provokuojamus architektūrinės minties proveržius. Tai klausimas, sovietiniu laikotarpiu lydėjęs Druskininkų miesto augimą. Staigaus kurorto augimo metu iki aštuntojo dešimtmečio pradžios, stengiantis išlaikyti kurorto architektūrai būdingą jautrų gamtos ir architektūros santykį, miesto siluetas nedaug kuo keitėsi.
Vėliau sekė naujų urbanistikos ir architektūros vertybių paieškos tarpsnis, kurio metu didintas pastatų aukštingumas, miesto siluetas įvairintas vertikaliais architektūriniais akcentais. Šiuos etapus ir iliustruos ekskursijos metu lankomi Druskininkų sovietmečio architektūros pavyzdžiai ir išsamus buvusio Druskininkų vyriausiojo architekto prof. dr. Algimanto Mačiulio pasakojimas.
Prieškariu dominavusio medinio užstatymo kurortinis miestelis- Anykščiai, daugelio asocijuojamas su supančia gamta, septintajame dešimtmetyje patyrė drastiškas centrinės dalies transformacijas ir įgavo dideliems miestams būdingų bruožų.
Kultūros rūmai, centrinė universalinė parduotuvė, daugiaaukščiai gyvenamieji namai, supantys miesto centrą kontrastuoja su senojo užstatymo likučiais. Vis dėlto, bent dalis naujųjų pastatų išlaikė aplinkai būdingą smulkų mastelį. Atvykstančius kviečiame įsižiūrėti į detales, pastebėti skirtumus ir pajusti lėčiau bėgantį kurortinės vietovės laiką.
Kartu su ekskursijos gide architekte Daiva Gasiūniene Anykščiuose pasivaikščiosime po prieškarinio ir sovietinio užstatymo fragmentus centrinėje dalyje ir klausime, ar šiandienos architektų rekonstruojami sovietmečio pastatai vėl integruojasi į trapią mažo miesto struktūrą. Šiųmetėje Lietuvos kultūros sostinėje lankysimės spalio 6 d. - kaip tik tokiu metu, kai miestas saldžiai pakvimpa vyno gamykloje verdamais obuoliais.
Spalio 13 d. kartu su istorike Vilija Ulinskyte-Balziene bei architektu Šarūnu Sabaliausku apžvelgsime Šiaulių miesto tarpukario architektūros panoramą. Per XX a. karus dukart sugriauto ir vėl atstatyto miesto centre šiandien ryškūs ir tarpukario modernizmo stiliaus pėdsakai.
Į ekskursijos maršrutą įtraukti ne tik įdomiausi gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai bet ir tarpukario laikotarpiu susiformavusios miesto viešosios erdvės. Ekskursijos metu susipažinsime su Šiauliuose miesto inžinieriais dirbusių Karolio Reisono ir Vlado Bitės darbais, taip pat architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Eriko Mendelsono (Vokietija) bei kitų žymių architektūros meistrų projektuotais pastatais.
Tarpukario architektūros temą spalio 27 d. plėtosime Vilniuje kartu su ekskursijos gidu architektu Vyteniu Ūsu. Istorinių įvykių raida lėmė Lietuvos padalinimą, 1919 m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, Kaunas tapo Lietuvos sostine ir pagrindiniu kultūros centru, tuo tarpu Vilnius – tik Lenkijos periferijos dalis.
Dėl šių istorinių įvykių, geopolitinės situacijos bei kitų priežasčių linkstama manyti, kad Vilniaus modernizmas yra menkavertis, net ir dalis profesionalų jį ignoruoja, priskirdami prie svetimos valstybės palikimo. Dėmesio stoka tiesiogiai ir neigiamai veikia lietuviškojo modernizmo paveldą.
Vilniaus tarpukario modernistinė architektūra nėra gausi, bet pasižymi aukšta kokybe, glaudžiais ryšiais su to meto bendraeuropinėmis idėjomis, išskirtiniu dėmesiu apdailai, čia galima susipažinti ir bene su vieninteliu pilnai užbaigtu urbanistiniu modernizmo projektu Lietuvoje.
Renginius organizuoja Architektūros
Daugiau informacijos apie registraciją ieškokite ČIA
Renginiai nemokami, lietuvių kalba.
Projektą remia LR Kultūros rėmimo fondas.
