Reikės paruošti dirvą daržovėms, jas pasėti ir pasodinti, prižiūrėti, kad netrūktų maisto, ir dar nudirbti smulkesnių darbelių. O svarbiausia – suvokti, ką ir kodėl darote, perprasti gamtinės žemdirbystės esmę.

Pateikiame leidyklos „Alma littera“ išleistos S. Jasionio knygos „Gamtinis daržas“ ištraukas.

*******************

Dirvos paruošimas

Norint sveiko ir kartu produktyvaus daržo, geriau iš karto skirti pakankamai dėmesio dirvai paruošti. Lengviau bus paskui. Geriausia dirva tradicinėms daržovėms gamtiškai auginti – lengva ir puri. Humuso kiekis neturi jokios reikšmės. Jeigu dirva sunki, nėra didelės bėdos, tiesiog reikės įdėti daugiau darbo jai paruošti.

Kuriant daržą buvusioje dirbamoje žemėje ar ražienoje, geriausia rudenį visą plotą ar bent lysves apmulčiuoti. Mulčio negailėkite, gerai būtų bent 20 cm sluoksnis šiaudų ar šieno. Jeigu tiek neturite, dėkite mažiau. Žemės įdirbti nereikia, išskyrus atvejus, kai ji kieta kaip asfaltas. Tuomet rudenį suarkite ar sukaskite, labai gerai, jeigu galite įterpti ir bent 10 cm sluoksnį šiaudų. Geriausia žieminių javų.

Svarbu, kad būsimame darže kuo greičiau prasidėtų dirvožemio struktūros atsikūrimas. O dirvožemio struktūra dirbamose dirvose paprastai būna labai apgailėtina. Jeigu darote gamtinį daržą ten, kur iki šiol buvo ūkininkaujama „senoviškai“ ir į dirvą įterpiamas mėšlas – paprastai įdirbti nereikia, nes tokios dirvos būna gana purios. Tereikia apmulčiuoti.

Jeigu daržą įrengiate pavasarį ir iš karto ketinate sėti, buvusią dirbamą žemę geriau įdirbti visais atvejais – ji taps bent kiek puresnė. Tada sėti, o tik po to mulčiuoti. Lysves, kuriose sėsite vėliau, mulčiuokite iš karto, paskui, kur mulčias trukdys, nuimsite. Svarbu, kad įdirbta dirva neišdžiūtų ir joje iš karto prasidėtų gyvybiniai procesai.

Jeigu mulčio neturite ir maistą daržui gaminsite iš sideratų, juos, įdirbę dirvą, sėkite bent du mėnesius iki daržovių sėjos. O geriausia – paaukokite visą sezoną sideratams auginti. Per tą laiką dirvoje susikaups daug šaknų ir užaugs daug žalios masės rudens mulčiui. Auginant sideratus, vieną kartą įdirbti dirvą teks bet kokiu atveju, bent jau paviršiuje.

Kur kas sunkiau paruošti dirvą pievoje. Bet čia yra pranašumas: pievoje dirva paprastai būna daug gyvybingesnė, nei dirbamuose laukuose. Ypač jeigu tai ne sausa ir skurdi pieva. Pievą galima suarti arba perkasti, išrenkant velėną. Velėną galima panaudoti aukštoms lysvėms formuoti. Bet jeigu niekur neskubate – galite tiesiog suarti (perkasti, apverčiant velėną) ir apmulčiuoti.

Geriau tai daryti rudenį. Jeigu daržą pievoje įrengiate pavasarį, velėną teks būtinai išrinkti, kad liktų kuo mažiau žolių šaknų. Išimtis gali būti tik tos lysvės ar daržo dalys, kur augs kopūstai, pomidorai, moliūgai ar kiti stambūs augalai. Jie mulčiuojami storai, todėl velėnos žolės nesugeba prasimušti pro mulčio sluoksnį ir galiausiai būna suvirškinamos.

Atminkite, kad kuo daugiau velėnoje esančios organikos liks daržo dirvoje – tuo geriau. Bet kartu įsivaizduokite būsimus ravėjimo „malonumus“, jeigu lysvės bus mulčiuojamos plonai, t. y. jeigu jose augs smulkios daržovės, kaip morkos ar burokėliai.

Pievą paversti daržu galima ir neįdirbant žemės. Toks būdas daug geresnis už įdirbimą, nes dirvoje lieka visa per ilgą laiką sukaupta augalinė medžiaga – neįkainojama energija būsimoms daržo kultūroms. Šio būdo trūkumas – tai ilgas procesas. Velėną panaikinti galima mulčiuojant arba uždengiant daržui skirtą pievos plotą neperšviečiama medžiaga.

Mulčio reikės daug, ne mažiau kaip 30 cm, ir sekti, kad per jį nepradėtų lįsti žolė. Jeigu taip atsitinka – sluoksnį vis papildyti. Galima pievą iškloti kartonu ar keliais plonesnio popieriaus sluoksniais, ant kurių bus dedamas plonesnis mulčio sluoksnis. Kai kas naudoja ir juodą polietileno plėvelę, bet toks būdas jau labai negamtiškas, nes po plėvele įkalinama ir pražudoma daugybė naudingų organizmų.

Bet kokiu atveju velėnos slopinimas truks keletą mėnesių, paprastai tai daroma visą šiltąjį sezoną, t. y. vieną sezoną ruošiama dirva, o kitą sodinama. Bet ir čia nėra taip blogai, nes kai kurias stambias kultūras, pvz., kopūstus, moliūgus, pomidorus ir kt., galima sodinti tiesiai į velėną po mulčiu ar į popieriuje prapjautas skyles – jeigu dirva joms tinkama, augs kaip niekur nieko. Taip pasodintos pusėtinai užauga ir bulvės. Jeigu nesupūva pernelyg šlapioje dirvoje. Tačiau bent šį tą sodindami ir gaudami šiokį tokį derlių neprarasite sezono.

Jeigu neauginate viso įmanomo daržovių asortimento, o pasirenkate kelias pagrindines kultūras, dirvą ruoškite kiekvienai kultūrai pagal jos specifinius poreikius. Jau minėtoms kultūroms, kurias galima iš karto sodinti apmulčiuotoje pievoje, nieko ir ruošti nereikia, pakanka turėti mulčio. Kitoms, kaip, pvz., burokėliams, morkoms ar kitoms smulkioms daržovėms, pašalinkite velėną ir žemę įdirbkite. Tiesiog rinkitės dirvos paruošimo būdą pagal konkrečią daržo paskirtį, bendro recepto čia negali būti.

Svarbu. Pradedantiems užsiimti gamtine daržininkyste dėl netinkamo dirvos paruošimo kyla daugiausia nesėkmių. Kas pradeda lengvose dirvose – dažniausiai iš karto viskas sekasi gerai, mulčiavimas padidina dirvos drėgnumą ir sutvarko augalų mitybą, jau pirmais metais pastebimas kur kas geresnis daržovių augimas ir didesnis derlius. Paskui kasmet vis geriau.

O pradedantys sunkioje priemolio dirvoje pirmais metais dažnai pastebi atvirkštinį variantą: daržovės ne tik auga prasčiau nei tradiciškai dirbamoje žemėje, bet kai kurios pradeda pūti. Dažnai žūsta bulvių, svogūnų derlius. Pirmi metai mulčiavimo – nusivylimas, antri – vėl tas pats.

Na, jau ne, – sako toks pradedantis „gamtininkas“, – tokia daržininkystė tik miestiečiams, kurie neturi ką veikti. Ir ne vienas taip baigia savo „karjerą“ gamtinėje daržininkystėje. Atkaklesni, prasikankinę ketverius ar penkerius metus, pagaliau pasiekia savo: molyje prasideda normalūs derliai. Išsiaiškinkime, kas čia atsitinka.

Sunkus priemolis, jeigu kasmet dirbamas, yra visai gera dirva. Gerai laiko drėgmę, o jos kvėpavimą užtikrina nuolatinis įdirbimas ir purenimas. Jeigu bent kas antrus metus įterpiamas mėšlas, dirvos savybės dar pagerėja, ilgainiui priemolis tampa juoda, pačia geriausia daržo žeme.

Vos tik pradėjus daržininkauti gamtiškai, joks dirvos dirbimas nevyksta. Ji greitai susislegia ir nepraleidžia oro. Nepraleidžia ir vandens, bet jo pakankamai yra dirvoje – molis visada drėgnas. Daržovių šaknys dūsta ir pūva. Jeigu dirva nemulčiuota, bent jos paviršius šiek tiek išdžiūsta, o po mulčiu paviršiuje kaupiasi vanduo. Jautresnės daržovės iš karto reaguoja – silpnai auga, prasideda ligos arba visai pražūsta.

Jeigu daržininkas vis tiek nepraranda vilties ir kasmet storai mulčiuoja, per keletą metų susidaro purus humusingas sluoksnis dirvos paviršiuje, vadinamoji kompostinė žemė. Štai tame sluoksnyje ir ima viskas normaliau augti. Vėliau sliekai ir kiti rausiantys gyviai tą paviršinį sluoksnį sumaišo su gilesniu ir visa šaknų zona įgauna reikiamą struktūrą, dirva tampa laidi orui ir vandeniui. Bet iki tol praeina daug laiko. Ką daryti?

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt