Į jos kvietimą pasisemti energijos gamtos prieglobstyje atsiliepia vis daugiau miestiečių. Galimybė sukišti rankas į levandų krūmelį, pagulėti tarp jų ant žolės ar pabraidžioti po rugiagėlių lauką vilioja ne tik moteris, bet ir vyrus.
Tapo vietiniais keistuoliais
Pasiklysti keliaujant į Aurelijos ir Dano Arlauskų sodybą ant Merkio kranto Buikų kaime netoli Jašiūnų miestelio tiesiog neįmanoma. Iš tolo šviečia violetinė iškaba, tokios pat spalvos pavėsinė, vilnija ryškiaspalviai gėlių kilimai. Prie vartų pasitinka Danas, kuriam suteiktas garbingas „Levandų uosto“ kapitono titulas.
Aurelija pasirodo po kelių minučių, nešina padėklu su vaišėmis: ką tik iškeptų žagarėlių su levandomis dubeniu, ąsočiu pienių medaus gėrimo ir kava.
„Kai manęs kas paklausia, kodėl išvažiavome iš miesto, pagalvoju, kad viena iš priežasčių – kaime yra daug daugiau šviesos, gali jos ir pats pasisemti, ir pasidalyti su kitais. Čia jautiesi kur kas laisvesnis, neįspraustas į kažkokius standartus, rėmus, tau neberūpi, koks kitiems atrodysi, kas ką apie tave pagalvos, tiesiog darai tai, kas patinka. Jeigu sulaukiame kokių komentarų ar pastabų, dažniausiai atsakome: ai, mes juk iš kaimo“, – gyvenimo filosofiją dėsto „Levandų uosto“ šeimininkė.
Pasak Aurelijos, ją ir vyrą visą laiką viliojo tekantis vanduo, ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Jie nemėgsta laisvalaikiu gulinėti, tysoti ant smėlio ar žolės. Gyvendami Vilniuje savaitgalius leisdavo važinėdami po sostinės apylinkes. Vieną dieną pasukę link Šalčininkų važiavo pro Buikų kaimą ir stabtelėjo arbatos išgerti prie apgriuvusių pastatų. Iš sutikto vietinio gyventojo sužinojo, kad jie parduodami, labai nebrangiai. Impulso pagauti įsigijo, tik tada pradėjo galvoti, ką čia veikti.
Kai pasistatę namą atsikėlė gyventi, nusprendė, kad netraukia jų nei bulbos, nei cibulės, bet kažką reikėjo pasodinti. Pasirinko levandas, tada jos dar buvo Lietuvoje naujiena. Ir tapo kaimo keistuoliais, kurie ne daržus kaip visi normalūs žmonės, o gėles, ir dar kažkokias egzotiškas, ėmė auginti. Tiesa, kelios daržovių lysvės ir nedidukas šiltnamis pomidorams vėliau atsirado, bet juos Aurelija nuravi tik prieš mamai Teresei iš Žemaitijos į svečius atvažiuojant, kad pylos negautų.
Augins lietuviškas žoleles
Naujausia Arlauskų idėja – užveisti lietuviškų senoviškų vaistinių žolių plantaciją.
„Norime parodyti, kad vienoje dirvoje gali sugyventi ir iš Provanso atkeliavusios levandos, ir vietiniai vaistiniai augalai. Taip, kaip ir mes, lietuviai, puikiai sugyvename su savo kaimynais lenkais, rusais, žydais, kitų tautybių atstovais“, – svarsto Aurelija.
„Iš pradžių buvo nelengva, reikėjo laiko apsiprasti vieniems su kitais, bet jie juk irgi žmonės, tokie kaip ir mes“, – antrina Danas.
Visi kaimynai moka pasisveikinti lietuviškai, bet jei kokia močiutė mūsų kalbos nemoka, naujieji kaimo gyventojai neįžvelgia jokios politikos, bendrauja su ja rusiškai. Atsikėlę į Buikus Arlauskai subūrė kaimo bendruomenę, įkūrė saugios kaimynystės grupę, išleido knygą apie kaimą trimis kalbomis, medžiagą jai rinko kaimo vaikai. Jie kartais ateina Aurelijos paprašyti darbo. Ši visuomet ką nors sugalvoja. Pavyzdžiui, vienas berniukas išpjovė iš medžio šešiasdešimt paukščių, dabar jie puošia pavėsinę.
Anksčiau, kai išeidavo po laukus pavaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, ne kartą teko išgirsti komentarą: „Ei, boba, kur tavo slidės.“ Aurelija dėl to visai neįsižeisdavo, nes tai natūrali reakcija į naują dalyką. Dabar aplinkiniai niekuo nebesistebi. Nei prie sodybos ištisus metus kabančiomis Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavomis, nei ūkyje tik šiemet atsiradusiais rugiagėlių laukais, nors mažai kas žino, kad jos auginamos ne dėl grožio, o dėl gydomųjų savybių.
Aurelija į ūkininkę tikrai nepanaši, po kiemą ir daržą bėgioja su mažu per petį permestu rankinuku, jame nešiojasi mobilųjį telefoną ir užrašų knygutę. Jie visuomet turi būti po ranka, nes bet kada gali kas nors paskambinti, o geros mintys į galvą dažniausiai taip pat ateina dirbant ūkio darbus, jas mėgsta iškart užsirašyti. Rankinuke yra ir guminės pirštinės, kurių prireikia pasinėrus į ūkio darbus. Net ir jos priderintos – ryškiai mėlynos rugiagėlių spalvos.
Sudomino istorija
Tris dešimtmečius atidavusi žurnalistikai A. Arlauskienė paliko visus miesto darbus, bet rašymo neišsižada. Tiesa, dabar rašo knygas. Jau išleido „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj“ (2006 m.), „Asmens kodas – Lietuvos muitinė“ (2009 m.), „Alantos akiračiai“ (2014 m.). Dar dvi, apie Šalčininkų krašto, kuriame įsikūrė, praeitį – „Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos Respublika“ ir „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“ – sukūrė kartu su bendraautoriais.
Daugeliui Pietų Lietuva atrodo nepatraukli, nes čia gyvena daug lenkų, lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais ant namų kabinančių. Mažai kas žino, kad netoliese XVII amžiuje 25-erius metus gyvavo nepriklausoma Paulavos respublika, kad Jašiūnų dvaro rūmai buvo tapę kultūros židiniu, juose lankėsi žinomi XIX a. mokslininkai ir rašytojai. Susižavėjusi įdomia šios vietovės istorija A. Arlauskienė panoro ir kitus su ja supažindinti. Prieš trejus metus ji baigė gidų ir kelionių vadovų kursus.
Ekskursijos užima nemažą laiko dalį. Kita dalis tenka ūkiui, kuris vis plečiasi. Nuo kelių šimtų krūmelių levandų plantacija išaugo iki beveik 2,2 tūkst. Šiemet ją papildė du rugiagėlių laukai, atsirado ir medetkų lysvė, nuo pavasario iki rudens žaliuoja mėtos. Savaitgaliais Aurelija veda praktinius seminarus (jie prasideda ekskursija po apylinkes): supažindina su vaistinių žolelių pasauliu, moko pasigaminti produktų iš tuo metu žydinčių augalų.
Sugrįžęs iš darbo Vilniuje prisijungia ir Danas Arlauskas. Užsijuosęs prijuostę didžiulėje keptuvėje kepa seminaro dalyviams kiaušinienę. Aurelija vaišina mėtų, rugiagėlių arbata, kepiniais su žolelėmis. Vėliau Česlovo Milošo pavėsinėje skaitomos šio poeto eilės, norintieji eina į pirtelę ar maudosi Merkyje. Vakarai baigiasi pasisėdėjimu prie laužo muzikuojant (Danas groja gitara), bendraujant. Norintieji gali likti nakvoti nedideliame svečių namelyje.
Žurnalistė yra ir neseniai susibūrusios Merkio aukštupio krašto bendruomenės pirmininkė. Bendruomenė dalyvauja kultūriniuose projektuose, pirmasis, apie medinį architektūros paveldą, numatytas rugsėjį.
Užburiantis alchemijos procesas
Kol kas nedideliais kiekiais gaminami tik gėlių hidrolatai. Atskirame namelyje gėlėmis išmargintomis langinėmis įkurta distilerija. Nupjautos levandos arba rugiagėlės sudedamos į varinį garinimo aparatą, pilama šaltinio vandens ir, jam užvirus, belieka stebėti, kaip po lašelį į indą laša kvepiantis vanduo. Tai prilygsta meditacijai. Kartais belaukdama, kol net aštuonias valandas trunkantis alchemijos procesas pasibaigs, moteris paskaito hamake ar užsnūsta.
Levandų vanduo ypač gerai atgaivina tvankią dieną, ramina, padeda atsipalaiduoti. Jo buteliuką Aurelija visuomet nešiojasi su savimi ir pajutusi nuovargį pasipurškia rankas, veidą. Rugiagėlių vanduo padeda įveikti akių uždegimą, tinka sausai odai drėkinti, ramina sudirgusią odą, mažina galvos pleiskanojimą, stabdo plaukų slinkimą. „Levandų uosto“ šeimininkė iš džiovintų levandų ir rugiagėlių gamina arbatas, šių gėlių žiedų prikimštas kvapiąsias pagalvėles, padedančias užmigti.
Sodybos vartai visuomet atviri likimo nuskriaustiesiems. Neseniai Aurelija pakvietė į svečius neįgalių vaikų grupę ir tikisi, kad jie pasijus laimingesni praleidę dieną tarp gėlių. „Svečių namuke ant sienos kabo citata iš Biblijos: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie patys to nežinodami buvo priėmę viešnagėn angelą.“ Toks mūsų siekis, norime, kad daugiau žmonių galėtų pasidžiaugti gamta, kad atrastų šį kraštą ir jo grožį, atsikratytų stereotipų“, – pasakoja A. Arlauskienė.
Svarbu, kad būtų įdomu
„Levandų uosto“ šeimininkai tikina visa tai darą ne dėl pinigų, o kad būtų įdomiau gyventi. Jų ūkio esmė – ne gėlininkystė, ne kosmetikos iš augalų gamyba. Aurelija ir Danas pastebi, kad pas juos atvažiuoja žmonės, norintys atsipalaiduoti. Ir ne tik moterys. Vyrams dar labiau patinka levandos, kitos gėlės. „Kai pamatau vyrus atsiklaupusius ant žemės ir sukišusius rankas į jas, suprantu, kad vyrų jausmai tokie pat stiprūs, tik nedrįsta jų parodyti“, – tikina A. Arlauskienė.
Ji pastebi, kad miestiečiams reikia ir paslaptingų istorijų. Nuo sodybos link Merkio vedančio tako pašonėje yra keli nemaži apsamanoję akmenys. Kartą Aurelija juokaudama vienai viešniai papasakojo, kad jie stebuklingi. Reikia tik užlipti ir sugalvoti norą. Moteris taip ir padarė. „Po kurio laiko sulaukiau jos skambučio. Įsivaizduokite, jos noras susilaukti vaikelio iš tiesų išsipildė. Gal tikrai tas akmuo magiškas, ką gali žinoti“, – šypsosi Aurelija.
„Tai taip ir gyvename“, – baigia pasakojimą ir ekskursiją po sodybą šeimininkė. „Ką ten gyvename, vargstame“, – replikuoja Danas. Argi įmanoma vargti rojuje? „Jeigu nori gyventi rojuje, reikia labai daug dirbti“, – paaiškina jis ir perspėja, kad visuomet reikia jausti, kada metas sustoti, priešingu atveju tai, ką darai, gali tapti kančia.
Pasak Aurelijos, ryžtis išeiti iš komforto zonos ir nerti į nežinomybę, suprantant, kad tam tikrą mėnesio dieną nebegausi algos, nėra paprasta, bet dviese tai padaryti lengviau.
