Šios temos kovo 25 d. ir buvo nagrinėjamos LAMMC Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute surengtame seminare „Ekologiškų obuolių auginimas – praktinė patirtis ir lūkesčiai“. Naudingos informacijos savo skaitytojams jame sėmėsi ir „Rasos“.
Argumentai – skaičiai
Instituto Sodininkystės technologijų sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Juozas Lanauskas tyrinėjo technologines inovacijas ekologiniame ūkininko Vitalijaus Petronio ūkyje Anykščių rajone. Vartotojų pageidavimai jam suprantami, juk žmonės dažniausiai „perka akimis“, todėl nori ne tik sveiko, bet ir gražaus obuolio.
Tačiau su skaičiais nepasiginčysi. Ir stebuklų nėra – kelerius metus vykdyta augalų mitybos ir fitosanitarinės būklės kontrolės programa aiškiai parodė, kad visos išlaidos ekologiniame sode yra kur kas didesnės nei intensyviame. Duomenys, kiek išties kainuoja prižiūrėti ekologinį sodą, taip pat buvo pateikti į seminarą susirinkusiems ekologiškai ūkininkaujantiems ar ketinantiems tai daryti sodininkams.
„Išlaidos trąšoms pirmaisiais metais vienam sodo hektarui buvo per 4 tūkst. litų, antraisiais – per 3 tūkst., o trečiaisiais, prognozuojama, – apie 2,5 tūkst. litų. Tuo tarpu intensyviame sode pirmaisiais metais – 1,7 tūkst. litų hektarui, o trečiaisiais – apie 900 litų. Labai skiriasi ir išlaidos augalų apsaugos priemonėms.
Jei intensyviame sode jos siekia apie 2 tūkst. litų hektarui kasmet, tai ekologiniame pirmaisiais metais atsiėjo per 6 tūkst. litų, antraisiais nukrito perpus, o trečiaisiais vėl prireiks daugiau – apie 4,5 tūkst. Lt/ha“, – sako J. Lanauskas.
Susumavę visas šias išlaidas gauname, kad ekologinio sodo hektarui patręšti ir apsaugoti nuo ligų bei kenkėjų kasmet reikia nuo 11 iki 7 tūkst. litų, o paprastam, t.y. intensyviam, kuris tręšiamas ir purškiamas cheminėmis medžiagomis, – apie 3 tūkst. Lt.
Tręšti ir apsaugoti – dar ne viskas
Intensyvi žemdirbystė yra sąlyginai patogi. Kilus bet kokiai problemai, yra galybė vaistų ir „atidirbtų“ technologijų. Tereikia įrangos ir chemikalų – nupurškus kartą kitą nelieka nei piktžolių, nei kenkėjų. Ekologiniuose soduose vaismedžiai taip pat purškiami, tačiau naudojamos augalų ištraukos arba biologiniai preparatai. Jais piktžolių nesunaikinsi.
Ekologinėje žemdirbystėje, norint sumažinti konkurenciją dėl mitybos elementų bei drėgmės tarp vaismedžių ir tarp jų augančių žolių, tenka prisiminti senuosius žemdirbystės metodus – pomedžius purenti ir mulčiuoti, tarpueiliuose naikinti žoles, kitaip tariant, nuolat dirbti arba užsėti daugiametėmis žolėmis bei sideratiniais augalais.
„Dirbamuose tarpueiliuose gerai sunaikinama žolinė augalija, tačiau kai dirva šlapia, sunkiau atlikti sodo priežiūros darbus. Daugiametėmis žolėmis užželdintais tarpueiliais patogu važiuoti žemės ūkio technika, bet daugiametės žolės „pasiima“ mitybos elementus ir drėgmę, tenka dažnai šienauti.
Sideratiniai augalai papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis, tačiau jie konkuruoja su vaismedžiais dėl drėgmės ir mitybos elementų. Be to, juos sėti galima tik nuo vasaros vidurio, kai sumažėja sodo priežiūros darbų ir rečiau važinėjama tarpueiliais“, – dėsto J. Lanauskas.
Derinant visus tris tarpueilių priežiūros būdus, ilgainiui savotiškai susilygina visi trūkumai ir privalumai.
Dirvos tyrimai
Išmanantys žmonės žino, kad imtis tręšti prieš tai neatlikus dirvožemio agrocheminės analizės ne tik neapsimoka, bet ir gali būti kenksminga. Dirvos rūgštingumas ir jame esančių medžiagų kiekis gali būti skirtingas ir netinkamai patręšus galima viską dar labiau išbalansuoti.
Tad, jei dirvožemis skirtingas, reikia tirti žemę atskirais plotais, o jei iš pažiūros vienodas, imti mėginius iš kelių jo vietų. Paprastai dar atskirai analizuojamas dirvožemis iš skirtingų sluoksnių – ariamojo (0–20–30 cm) ir esančio po juo iki 60 cm gylio.
Dirvožemį tirti geriausia iš anksto, likus 1–2 metams iki sodo įveisimo. Dirvožemio mėginiams imti skirti specialūs grąžtai, tačiau galima pasinaudoti ir paprastu kastuvu. Žemė iš kelių vienodo lauko vietų sumaišoma, sudarant 0,5–0,7 kg mėginį. Geriausia jį iškart vežti į laboratoriją, tačiau jei to nedaroma, būtina mėginio žemę išdžiovinti ją paskleidus plonu sluoksniu. Tuomet jį galima laikyti ir ilgesnį laiką.
V. Petronio sode pH 0–60 cm sluoksnyje buvo 6,1–6,4, be to, reikėjo pagerinti obelų mitybą azotu ir kaliu. Agrocheminei analizei dirva imama keliose lauko vietose, taip gaunama patikimesnė ir išsamesnė informacija.
Pavyzdžiui, kai augalams trūksta boro, vaisių odelė ir minkštimas sukamštėja, jie deformuojasi ir sutrūkinėja, o vaisiai greičiau sunoksta ir prasčiau laikosi. Tačiau gali atsitikti taip, kad dėl prasto žiedų išsivystymo vaisių apskritai užsimezga daug mažiau.
Vietos parinkimas
„Jei dar tik galvojate užveisti sodą ir renkate vietą, pamėginkite žemę tiesiog kasti. Jei tai įmanoma, vadinasi, obelys augs“, – sako J. Lanauskas.
Žemesniems medeliams reikia kiek lengvesnių dirvožemių nei aukštesniems, nes jų kitokia šaknų sistema. Svarbus ir sodinimo tankumas – medžiams labai reikia oro apytakos, tuomet šalnos ne tokios baisios ir ligos puola mažiau – medeliai po lietaus geriau džiūsta.
„Šlapioje žemesnėje vietoje pasodintas sodas gali žūti per 3 metus“, – perspėja mokslininkas. Šaltą žiemą lomoje pasodinti vaismedžiai taip pat labiau nukenčia.
Pietiniai nuolydžiai yra šilčiausi ir tinkami ankstyvosioms ir vėlyvosioms obelims bei kriaušėms auginti. Tačiau juose greičiau pritrūksta drėgmės, be to, pavasarį medžiai greičiau atsibunda ir gali labiau nukentėti nuo šalnų.
Rytiniuose nuolydžiuose augalai yra produktyvesni, tačiau jei žydint būna šalnų, jos labiau pažeidžia žiedus. Vakariniuose nuolydžiuose labiau veikia vyraujantys vakarų vėjai. Vėjuotu oru neskraido bitės ir neapdulkina žiedų. Šiauriniai nuolydžiai yra šalčiausi, tačiau juose temperatūra pastoviausia, todėl vaismedžiai pašąla mažiau nei pietiniuose nuolydžiuose. Tačiau juose nepatartina auginti ankstyvųjų ir vėlyvųjų veislių vaismedžių.
Lygumos dažnai būna per šlapios, jose užsitęsia augalų vegetacija, jie ne taip gerai subręsta ir labiau nukenčia šaltomis žiemomis. Lygumose prasta oro cirkuliacija, ilgiau neišsisklaido šaltas oras, laikosi rūkas, todėl vaismedžius labiau puola ligos.
Blogiausi medžiams yra slėniai, o geriausi versliniams sodams – 5–10 laipsnių nuolydžiai.
Išrinkus sodui vietą, ją paprastai reikia sausinti, lyginti, kalkinti, tręšti, naikinti piktžoles. Prieš sodinant vaismedžius dirva turi būti suarta ir kultivuota.
Gerai, jei paskutiniais dirvos ruošimo sodui metais toje vietoje laikomas pūdymas. Anksti pavasarį galima pasėti vikių ir avižų mišinio, žieminių rapsų, garstyčių ar kitų žaliajai trąšai tinkamų augalų. Birželio pabaigoje arba liepos pradžioje jie susmulkinami ir apariami.
Ekologiškos trąšos
Kokios trąšos naudojamos ekologiniame sode, kur neįsileidžiama chemija? Azoto trąšos yra mėšlas, kompostas, ragų drožlės, ankštiniai augalai, „Provita“. Fosforo: natūralūs fosfatai – fosforitmilčiai. Kalio: pelenai, kainitas, silvinitas, kalio magnezija, „Ekoplant“. Kalcio: natūralus kalcio karbonatas, gipsas ir kalcio chloridas, kurio vandeniniu tirpalu purškiama per lapus.
Juo galima purkšti daugiausia 3–8 kartus, kai vaisių užuomazgos yra 1,5–2 cm skersmens. Daugeliu kitų trąšų purškiama po vaismedžių žydėjimo arba sprogstant pumpurams.
Ragų drožlės yra organinės ilgai veikiančios trąšos. „Provita“ gaminama pagal specialią technologiją iš kiaulių šerių. „Ekoplant“ – kompleksinė trąša, pagaminta iš saulėgrąžų lukštų pelenų. Kalio magnezija – natūrali trąša, gaunama iš jūros.
