Apie jo gaunamus konkrečius, žodžiais nusakomus naujų kvepalų užsakymus? Žodžius ar net mintį reikia paversti aromatu… „Argi galima kvapą apibūdinti žodžiais, net ne ypatybėmis, o, pavyzdžiui, konkrečiu praeities vaizdiniu, prisiminimu, asociacija?“ – paklausite.
Matyt, kad galima, jei augalų paslaptims pažinti paskyrei didžiąją dalį savo gyvenimo. O jei tiesiog žaviesi kvapų kerais ir nevengi „svaigintis“ mėgstamais kvepalais, pravartu bent šiek tiek žinoti apie paslaptingą jų pasaulį.
Šis tas iš kvepalų istorijos
*Senovėje kilmingieji kvapams teikė didžiulę reikšmę ir dėl grynai praktinės priežasties: aplink viešpataujant smarvei, aromatingi kvapai turėjo ją užslopinti. Tai nesunku suprasti, kai pagalvoji, jog Versalio rūmuose apskritai nebuvo tualetų!
*Antikos laikais smilkalai, tepalai, balzamai buvo labai populiarūs. Medžio gabalėliai, sakai, prieskoniai būdavo padedami šiltoje vietoje. Netrukus nuo jų imdavo sklisti malonus kvapas. Naudota mira, kadagių uogos, papirusų stiebai, pistacijų riešutai ir kt.
*Graikijoje ypač vertinti kvapieji aliejai. Buvo manoma, kad ištrinti kūną aliejais, tepalais – ne tik malonu, bet ir sveika. Kvepalai ir visos kitos kvepiančios priemonės buvo apsuptos dieviškumo aureolės.
*Romėnai iš graikų perėmė tikėjimą, kad kvepalai suteikia sveikatos. Jų nesunkiai gaudavo iš Afrikos, Indijos ir Arabijos – juk tuo metu prekyba buvo ypač intensyvi.
*Krikščioniškoje Europoje kvepalai buvo beveik visai užmiršti, nes laikyti tuštybės ženklu. Arabijos kraštuose atvirkščiai – jų pasaulis tapo vis gyvesnis.
*Švietimo epochoje išrastas odekolonas, kuris buvo naudojamas pačioms įvairiausioms reikmėms patenkinti: burnai skalauti, injekcijoms, kvėpinimuisi ir kt.
*Parfumerija XVIII amžiuje ėmė vystytis taip greitai, kad Londono protestantiškasis parlamentas 1770 metais bandė praplėsti potvarkį dėl „gundančių kvapų“, taip siekdamas nubausti moteris ir merginas, bandančias kvapais prisivilioti vyrus.
Augalai kvepalų gamyboje
Kvepalų niekada nebūtų atsiradę be gero augalų pažinimo. Nors dabar daugelis kvapų yra susintetinti, tačiau būtent augalai lemia nepriekaištingą kvepalų kokybę. O iki pat XIX amžiaus kvepalams išgauti buvo naudojami vien tik natūralūs augalai ir maža dalelė gyvūninės kilmės medžiagų.
Kvepalams gaminti naudojamos įvairios augalų dalys
Žiedai
Jazminai, rožės, narcizai, levandos, apelsinmedžių žiedai.
Sakoma, kad jazminas yra beveik visų kvepalų sudėtinė dalis. Jo kvapas – labai subtilus, o sukeliami pojūčiai – begaliniai. Jazminų žiedai skinami prieš patekant saulei ir kuo greičiau vežami apdoroti. Iš jų išgaunamas aliejus.
Rožių žiedeliai skinami taip pat prieš tekant saulei arba vos jai patekėjus, nes tada būna patys aromatingiausi. Teigiama, kad šių augalų aliejaus sudedamosios dalys yra sunkiai identifikuojamos, todėl jis vis dar nėra visiškai susintetintas.
Kvepalams naudojami narcizų žiedai, lapai ir kotai. Jų aliejus yra labai brangus ir stiprus.
Iš apelsinmedžių žiedų ekstrahavimo būdu išgaunamas eterinis aliejus.
Levandos kvepalams suteikia šviežumo, gaivumo.
Šaknys
Vilkdalgių naudojamos tik šaknys, kvapu primenančios žibuokles. Tai medžio bei gėlių kvapų mišinys. Imbiero naudojama distiliuota esencija.
Lapai, žolė
Iš mirtų šakelių spaudžiamas aliejus.
Žibuoklių naudojami tik lapai.
Snapučių aliejus išgaunamas distiliuojant lapus.
Pačulės kvepalams suteikia žemės, medžio kvapų atspalvių.
Vaisiai ir jų žievelės
Citrinų, apelsinų, mandarinų, greipfrutų. Parfumerijoje naudojama tik šių vaisių žievė. Vertinami ir vaisiai, kuriuos galima sudžiovinti: anyžiai, muskato riešutai, vanilė.
Grūdai, sėklos
Pipirai, kmynai, kelendros, kardamonas.
Kitos dalys
Cinamonas, santalas (mediena ir šaknys), samanos, dervos, sakai.
Gyvūninės kilmės žaliavos
Dabar daugeliui turbūt sunku patikėti, kad ypatingam kvepalų aromatui atskleisti buvo naudojamos gyvūnų organizmo gaminamos medžiagos. Ankstyvojoje brandos stadijoje jos skleidžia nemalonų (šlapimo, prakaito, išmatų) kvapą. Tačiau vėliau jis išgrynėja, išsivalo.
Gyvūninės kilmės medžiagos, sumaišytos su aromatingomis augalinėmis, suteikia kvepalams nepakartojamo žavesio, brandumo. Įvairūs kvapų komponentai, medžiagos gaminasi ir žmogaus kūne. Daugelis jų atsiranda iš hormonų pakeistų medžiagų.
Gyvūninės kilmės medžiagos yra pilkoji ambra, muskusas, cibetas.
Pilkoji ambra – iš kašaloto žarnyno išsiskirianti liauka. Ji randama jūroje ar ant jos kranto, nes yra labai lengva ir plaukia paviršiumi. Pakankamai bjaurus ambros kvapas laboratorijoje pamažu išsigrynina ir tampa labai kvapnus. Ji naudojama kaip fiksatorius, tačiau retai, nes yra labai brangi.
Muskusą išskiria Azijos gyvūnas kabarga. Šis sekretas iš pradžių stipriai dvokia, vėliau tampa labai aromatingas ir praturtina kvepalų aromato sudėtį.
Cibetą išskiria Pietvakarių Etiopijos gyvūnėlio civetos liaukos. Ši medžiaga gaunama tik išgramdžius liauką. Ji kvepalams suteikia geidulingumu dvelkiančio aromato.
Iš bebro liaukų išgaunamas sekretas naudojamas kvapams sujungti. Jis suteikia kvepalams malonų aromatą.
Dabar daugelis šių medžiagų yra sintetinamos, nes taip daug pigiau. Be to, nyksta jas išskiriantys gyvūnai, tad jų gaudymas yra draudžiamas arba labai apribotas.
Natūraliems kvepalams lygių nėra
Dar ir šiais laikais kai kurie kvepalai gaminami vien iš natūralių medžiagų. Juos sukomponuoti yra labai sunku, todėl kaina gerokai didesnė nei sintetinių. Natūralūs kvepalai jokiu būdu nėra eterinių aliejų mišiniai. Jie gaminami iš eterinių aliejų, sakų, augalų rezinoidų ir absoliutų, susideda iš šimtų žiedų, šaknų arba lapų kvepiančiųjų dalelių.
Geri kvepalai turi sukelti geismą, gaivinti ir keisdamiesi neprarasti harmonijos. Reikia 4–6 savaičių, kol kvapiosios medžiagos pasiekia brandą. Kartais ir metų. Sakoma, kad gerai pavykę natūralūs kvepalai yra tarsi meno kūrinys. Be to, jie niekada nebūna išbaigti! Nuolat keičiasi, kvapas tampa vis subtilesnis.
Visos gyvūninės kilmės medžiagos turi labai stiprų erotizuojantį poveikį. Tai, ypač ankstyvojoje parfumerijoje, buvo jų svarbiausia funkcija. Tačiau taip pat veikti gali ir vilkdalgių šaknys, snapučiai, kiparisų aliejus. Jie gali pakeisti gyvūninės kilmės ir sintetines žaliavas.
Iki XIX amžiaus vidurio kvepalai buvo gaminami tik iš natūralių medžiagų. O pirmoji atlikta sintezė – tikra revoliucija. Vis dėlto kai kurie žmonės teigia: jokie sintetiniai kvepalai negali atstoti natūralių. Į repliką, kad šie nėra ilgalaikiai, jie atsako: natūralūs kvepalai išlieka ant odos kelias valandas, tada, kada labiausiai to reikia... Kvepalų nederėtų naudoti, kai jie nėra reikalingi. Tad ką kalbėti apie keletą dienų sintetinių kvepalų skleidžiamą intensyvų ir varginantį kvapą?
Kvapai skirstomi į įvairias rūšis
1. Gyvūninės kilmės – baziniai, buki.
2. Gėlių ir sakų – saldūs, minkšti.
3. Augalų (sėklų, lapų, šaknų, kotų, išskyrus žiedus) kvapai – kartūs, kieti, gaižūs.
Pagal vyraujantį kvapą į rūšis skirstomi ir kvepalai
Gėliniai (jų pagrindas – gėlės), odos (išdirbtos odos ir gėlių kvapų mišinys), medžio (šilti ir sausi), rytietiški (su gyvūninės kilmės kvapais), papartiniai (tam tikrų augalų kvapų derinys, neturįs nieko bendro su paparčiais), citrusiniai (jų pagrindas – citrusinių vaisių aliejai), šipriniai (ąžuolo kerpės, pačulės, bergamotės kvapų deriniai).
Pastaruoju metu kvepalai skirstomi į moteriškus ir vyriškus. Tačiau toks skirstymas atsirado tik XX amžiaus pabaigoje. Iš tiesų daugelis kvepalų tinka ir moterims, ir vyrams. Moteriškuose labiau dominuoja gėlių, o vyriškuose – medžio, vaisių kvapai.
Kvepalai skirstomi ir pagal koncentraciją
Kvepalai (15–30% koncentrato), kvepalų vanduo (10–15%), tualetinis vanduo (5–10%).
Egzistuoja kelios kvepalų užuodimo fazės. Tik paskutinėje (maždaug po 20 min) užuodžiame tikrąjį, ilgai išliekantį aromatą. Kvapnų dvelksmą palieka tualetinis ar kvepalų vanduo, o tikrųjų kvepalų kvapas išlieka koncentruotas atskirose kūno vietose.
Gamybos būdai
Dažniausi kvepalų gamybos būdai: distiliacija, šaltas apdorojimas, kaitinimas, ekstrahavimas, spaudimas šaltuoju būdu.
Distiliacija – augalų dalių mišinio garinimas ir kondensavimasis. Ji graikams ir egiptiečiams buvo žinoma dar III–IV amžiuje prieš Kristų. O seniausias ir paprasčiausias kvepalų gaminimo būdas – užvirinti lapų ir žiedų užpilą.
Šaltas apdorojimas. Žiedlapiai išsklaidomi ant plono riebalų sluoksnio. Po to jie surenkami ir beriami nauji. Galiausiai riebalai perplaunami etilo alkoholiu. Šis būdas yra labai brangus, tad taikomas labai retai.
Kaitinimas. Žiedai pamerkiami į riebalus, pakaitinami. Į gautą tepalą pridedama kitų kvapniųjų medžiagų. Laikui bėgant, šitaip pagamintus tepalus pradėta plauti etilo alkoholiu.
Ekstrahavimas. Augalai apdorojami specialiais tirpikliais. Šiems išgaravus, lieka kvapiųjų dalelių, vaško mišinys.
Spaudimas šaltuoju būdu. Taip apdorojamos citrusinių vaisių žievelės.
Pirmoji kvepalų sintezė
Pirmąją kvepalų (migdolų aliejaus) sintezę 1837 metais atliko Friedrichas Wöhleris. Ernesto Bo sukurti Chanel N°5 1921 metais tapo pirmaisiais susintetintais kvepalais. Šis atradimas drastiškai pakeitė kvapų pasaulį, kurį anksčiau valdė tik augalinės ir gyvūninės medžiagos.
Pirmoji užduotis chemikams buvo iš augalų eterinių aliejų išskirti pagrindines sudedamąsias dalis. Po to reikėjo išmokti kurti medžiagas iš naftos ar anglies. Sintezės būdu buvo atkurta daug gėlių ir kitų augalų kvapų. Be to, atrasti ir gamtoje neegzistuojantys kvapai.
Šiuo metu specialiais prietaisais galima nustatyti kvapniųjų augalų cheminę sudėtį, identifikuoti molekules. Atpažinus kvapus, juos yra lengviau atkurti.
Po Antrojo pasaulinio karo parfumerijos pramonė tapo mados kūrėjų reikalu. Kiekvienas iš jų stengėsi sukurti ir pritaikyti savo propaguojamam stiliui naujus kvepalus. Ilgainiui šių atsirado tiek daug, kad pamažu gimė parfumerijos verslas.
Ko reikia, norint tapti parfumeriu?
Pavyzdžiui, būti atviram grožiui ir harmonijai, mokėti įvairius jausmus ir įspūdžius paversti kvapu. Kurdami naujus kvepalus, parfumeriai lygina mišinio kvapą su idėja, kurią turi savo galvoje. Šiai specialybei įgyti nereikia jokio diplomo, tik daugelio metų intensyvių pratybų. Kvepalai turi tapti tobulu kūriniu, todėl taip svarbi šimtaprocentinė kokybė. Bent viena nekokybiška sudedamoji dalis gali neigiamai paveikti jų kvapą.
Kvapo bomba?
Deja, gali būti ir taip. Ši idėja buvo aprašyta 2001 metais mokslo žurnale „New Scientist“. Anot jo, amerikiečių karo armija domisi „blogąja“ kvapų puse, t.y. ji nori iš nepaprastai stipriai dvokiančių medžiagų sukurti bombą, galinčią parklupdyti demonstrantų, žmonių minias.
Deja, ne visi vienodai reaguoja į vieną ir tą patį kvapą. Tai, kas vieną parklupdo, kitą tik stipriai sudirgina. Be to, „kvapnios“ bombos taikiniu gali tapti ne tik priešai, bet ir saviškiai.
