Per ilgą laiką transformavosi skoniai, o su jais architektūrinės ir meninės formos. Paskui atsirado smulkesnių stilistinių kategorijų poreikis. Jas priimta vadinti kryptimis. Mūsų šiandieninio aptarimo priemonė taip pat, ko gero, stilistinė kryptis, kuri kol kas neturi net nusistovėjusio pavadinimo. Ji vadinama primityvia, etnine, folklorine, egzotine, kolonialine. Tačiau bet kuriuo atveju didelio stiliaus klasikinių savybių ši kryptis neturi.
Iš pradžių išsiaiškinkime pavadinimą. Pasakysime iš karto: žodis etninis jai mažiausiai tinka. Juk kiekviename stiliuje vienaip ar kitaip išreikšti nacionaliniai bruožai, na, ir beveik kiekvienas jų formuojasi kokio nors etniškumo arba tautos viduje (pavyzdžiui, kiniškas, japoniškas, rusiškas stilius ir kt.).
Sąvoka folklorinis dažnai painiojama su kantri (kaimiškas) arba šie žodžiai dažnai vartojami kaip sinonimai. Ką gi, jie iš tiesų arti vienas kito. Žodis "primityvus" perimtas iš menotyrininkų ir interjero dizaine turi negatyvų atspalvį (kaip, beje, ir kolonijinis, jis vartojamas dažniau, nei kiti). Vienaip ar kitaip liko vienas pavadinimas: egzotika. Ko gero mes jį vėliau naudosime.
Nevalingai kyla klausimas: ar stilistinė kryptis verta aptarimo, jei neturi net nusistovėjusio pavadinimo? Atsakysim taip: tebūnie reiškinys, o terminas jam laikui bėgant atsiras.
Tapęs populiariu patogumo, ekonomiškumo ir paprastumo dėka, šis stilius vienu metu savyje apjungia kažką paslaptingo kiekvieno sieloje. Nuo krūvių, informacijos ir stresų išvargusi sąmonė siekia “tikrumo”- socialinių ir kultūrinių realijų šaknų, ištakų. Užburti mes, tarsi proseneliai, žvelgiam į laužą vakarinėje prieblandoje.
Šiuolaikiniai psichologai šią žmogaus savybę vadina sąmonės atavizmu - nepaaiškinamu amžių kraujo atminimu. Mes atsimename save tada, kai dar nebuvome žmonėmis šiuolaikinio socialinio žodžio reikšme. Ko gero visu tuo galima paaiškinti "egzotinės" krypties sėkmę. Be to, šiandien stebimas jau antras stiliaus atėjimas. O kada gi buvo pirmas?
Masinės Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos tautų kolonizacijos procesas priartėjo savo pabaigą XIX a. pabaigoje. Maždaug tuomet iš tropinių šalių į Europą buvo išvežta daug liaudies meno gaminių. Tuo metu jie domino tik etnografus ir partijomis pasilikdavo apdulkėjusiose muziejų lentynose. Europietiškas menas vystėsi savo keliu: modernas svaigo nuo japoniškų graviūrų ir kiniškojo porceliano. Bet susižavėjimas jų subtilumu palaipsniui silpo.
XX - ojo amžiaus pradžios taikomasis menas tapo didelių eksperimentų arena. Menininkai savo žvilgsnį nukreipė į meno ištakas, sukurtas tikrųjų “primityvų”,- į kanibalų fetišus, laukinių kaukes. Meninės revoliucijos periodu, pasiekusiu savo kulminaciją prieš Pirmąjį pasaulinį karą, susidomėjimas afrikietiška skulptūra apjungė įvairiausių mokyklų ir krypčių meistrus.
Ritualinės negrų kaukės antikvarinėse krautuvėlėse buvo tuomet pardavinėjamos pigiai ir gana greitai pakeitė meistrų dirbtuvėse gaminamus Apolono Belvederio lipdinius. Galima suprasti, kas patraukė dėmesį kartos, ieškojusios išeities iš vakarų tradicijos aklavietės. Nežinomų amatininkų kūriniai turėjo būtent tuos bruožus, kuriuos savo ilgame kelyje išbarstė vakarietiškas menas: galingą ekspresiją, struktūros aiškumą, atliktų būdų grynumą ir apibrėžtas lakoniškas formas.
Nesuvoktas kūrybinis aktas tapo pagrindiniu dailininkų I.Gončarovos, M.Larionovo, K.Malevičiaus, susijungusių 1912 metais į bendriją “Asilo uodega”, darbo principu. Vadinę save “intuityvistais”, skelbdami pirmykščio meno vertingumą, teptuko meistrai ieškojo savęs savyje.
Prisiminkim, kad “primityvus” dailininkas nekopijuoja iš natūros realaus veido, o kuria jį iš turimų elementų rinkinio. Gogeno ir, ko gero, Matiso pavyzdžiu, į primityvų meno ėmėsi Pablo Pikaso. Nesunku atspėti, ką jis iš jo perėmė - formos konstravimo iš pateiktų elementų metodą, kuris iš principo skyrėsi nuo vaizdinių įspūdžių stilizacijos.
Dailininko tikslas tampa ne išorės imitacija, o konstrukcijos sukūrimas. Taip įžymiosios “Avinjono mergelės”, iš esmės, yra ne kas kita, o pavykęs bandymas perkelti “iš pirmykščio” į “europietišką”. Pati afrikietiška plastika buvo perkelta ant šiuolaikinės, svetimos jai medžiagos - drobės, aliejaus.
Totaliniai naujo ieškojimai palietė ne tik tapybą ir skulptūrą, bet, žinoma, ir architektūrą. Kaip reakcija į pragmatinį industrinio amžiaus racionalizmą, 30-aisiais metais atsiranda amerikiečio F.L.Raito, iškėlusio sau užduotį vystyti gamtinį landšaftą“, organinė architektūra”. Gali būti, kad žmogaus gyvenimo pirmykštės stadijos nagrinėjimas ir pažadino “organinės architektūros” atstovų mintį papildyti interjerą gamtiniais elementais - uolomis, įdubomis, kriokliais.
Lekcijos metu, skaitytos Sorbonoje 1924 metais, Le Korbiuzje sakė: “Namai yra tiesioginis antropocentrizmo gimdytojas. Kitaip tariant, čia viskas grįžta prie žmogaus… Namai - sraigės kriauklė. Todėl reikia, kad jie būtų padaryti pagal mus”.
Gerokai vėlesniuose, 1949 metų užrašuose galima perskaityti: “Laukinio buveinė turi visus tipinio statinio privalumus. Ji yra vienintelė tinkama toms sąlygoms. Klajoklio palapinė - taip pat tipinis statinys”. Likęs ištikimas savo prieštaringam talentui, meistras atsisakė griežtų geometrinių principų, kuriuos jis anksčiau propagavo, ir 1950 - 1953-iaisiais metais pastatė Notr- Dam kapelą Ronšanoje.
Tai pirmas statinys, visiškai atitinkantis jo naują įsivaizdavimą apie plastinę formą, landšafto, medžiagos ir funkcijos ribas. Pakeltas virš statinio apimties, stogas remiasi tik keliose vietose ir atrodo pakibęs ore. Trijų bokštų sprendimas visiškai atitinka komplekso visumos koncepciją. Įžymioji kapela Ronšanoje labiau panaši į megalitą, tapo geriausiu Le Korbiuzje kūriniu.
Įvairiuose europietiškuose ir amerikietiškuose miestuose atsiradę namai - uolos, namai - mengirai, pastatyti panaudojant atraminį balkinį principą, atrastą paleolito periodu, grįsti gamtine, pirmykšte plastika. Nežinia, ar P.Pikaso, A.Modiljani, Le Korbiuzje ekskursus į pirmykštę - afrikietišką gilumą galima laikyti tvirtos dirvos paieškomis. Tačiau, numatę ateities perspektyvas ir pateikę praeitį iš principo nauju rakursu, gimę šedevrai praturtino europietišką kultūrą. Pažengusi vystymosi spirale, žmonija vėl sugrįžo prie savo ištakų.
