Apie tai kalbamės su profesionalia psichologe-psichoterapeute Marija Vaštake ir ne vienos knygos mažiesiems bei jauniesiems skaitytojams autoriumi Kaziu Saja, kurio naujausias kūrinys „Liepsnojanti“, skirtas paaugliams, ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose.

Neskaito tėvai, neskaito ir vaikai

Šiais metais įmonių grupės „Alma littera“ užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad skaitymui vaikai vidutiniškai skiria 31 minutę per dieną, internetui – 33 min., televizijos žiūrėjimui – 43 min. Tėvai baiminasi, kad televizija, kompiuteriai ir daugybė kitų išmaniųjų prietaisų vis labiau iš šiuolaikinių vaikų dienotvarkės stumia knygas.

Tuo tarpu psichologė-psichoterapeutė Marija Vaštakė pataria – jeigu vaikai nenoriai skaito, visų pirma reiktų atlikti su jais vienuose namuose gyvenančių suaugusiųjų skaitomų ir perskaitytų knygų reviziją.

„Mažųjų neskaitymo problema tiesiogiai susijusi su jų aplinka. Jei vaikas namuose mato tėvų susidomėjimą skaitymu, nuo mažiausių dienų jam skaitomos knygos ir skaitymas skiepijamas kaip vertybė, jis pamėgsta skaityti. Labai dažnai tėvai, patys nerodydami meilės knygoms, to reikalauja iš vaikų. Taigi neskaitymo problemą reikia pradėti spręsti nuo savęs“, – sakė M. Vaštakė.

Tai pagrindžia ir minėtas tyrimas. Remiantis jo duomenimis, suaugusieji, taip pat kaip ir vaikai, daugiausia laiko per dieną – vidutiniškai 57 minutes – skiria televizijai, 32 minutes – internetui ir tik 23 min. – knygų skaitymui.

Be to, apklausa parodė, kad nė vienos knygos per pusmetį dažniausiai neskaitė tėvų, turinčių vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, vaikai. Tuo tarpu daugiausiai skaitė aukštąjį išsilavinimą įgijusių tėvų vaikai.

Tuo tarpu žymus rašytojas Kazys Saja pasakoja, kad skaityti jį paskatino nelengva vaikystė, kuomet knygos tapo savotiška atrama.

„Eidamas septintuosius tapau našlaičiu, netekau savo tėvų globos, penkerius metus nebuvau leidžiamas į jokią mokyklą. Ją pavadavo nelengvas gyvenimas ir knygos, kurių karo ir pokario metais taip pat nebuvo lengva susirasti“, – teigia K. Saja.

Skaitymą paversti ritualu

Dažniausiai tėvai mano, kad gerą vaikų ateitį užtikrina geras mokymasis mokykloje, tinkamai parinkta užklasinė veikla, prestižinės studijos universitete ir gera darbovietė. Tačiau dauguma pamiršta, kad egzistuoja ankstesnis etapas, kai formuojasi vaiko skaitymo įgūdžiai, prisidedantys prie asmenybės vystymosi ir parengiantys jį vėlesniems etapams.

Su tokia įžvalga prieš dvejus metus startavo įmonių grupės „Alma littera“ vaikų skaitymo skatinimo projektas „Augu skaitydamas“. Juo siekiama padėti tėvams nuo mažens formuoti vaikų skaitymo įgūdžius, kurti skaitymo įprotį ir tokiu būdu užtikrinti geresnę jų ateitį.

Paklausta, ar iš tiesų vaikus skaityti reikėtų pratinti nuo pat mažų dienų, psichologė-psichoterapeutė M. Vaštakė teigia, kad su knygomis galima supažindinti ir kūdikį, rodant jam knygeles su spalvotais paveikslėliais, pasakojant apie juose pavaizduotus personažus, duodant pačiupinėti ir pavartyti knygeles.

Dar vienas patarimas, norint mažuosius pratinti prie knygų – skaitymą paversti šeimos ritualu, tradicija. Tokia pat kaip, pavyzdžiui, įprotis kiekvieną sekmadienį sėsti pietų kartu.

„Kaip ir minėjau, tėvų vaidmuo rodant pavyzdį skaitant knygas, labai svarbus. Kai kurios šeimos turi tradiciją ar įprotį – tam tikros savaitės dienos jų namuose yra skaitymo dienos. Tuomet susėda visi šeimos nariai ir skaito vieną knygą ar visi kartu skaito savąsias knygas, paskui dalijasi tuo, ką perskaitė. Tokie įpročiai formuoja meilę skaitymui“, – pasakojo M. Vaštakė.

Tiesa, psichologė-psichoterapeutė perspėja neperlenkti lazdos. „Pratinant vaiką prie skaitymo, nereikia versti vaiko to daryti. Reikia jam pasakoti, kad knygos yra išminties šaltinis ir rodyti jų vertę. Didelę klaidą daro tėvai, knygas pasitelkiantys kaip bausmę. Pavyzdžiui, verčia vaiką skaityti, kai jis gauna blogą pažymį. Taip formuojama nemeilė knygoms“, – pataria specialistė.

Pasakos ar enciklopedijos?

Mažieji paprastai knygų neįsigyja patys, tai už juos padaro tėvai. Kokias knygas vaikams jie turėtų parinkti? Gal visi vaikai turėtų skaityti pasakas, o gal turėtų vartyti ir enciklopedijų puslapius? M. Vaštakė sako, kad visiems vaikams tinkamo atsakymo nėra, tad, rinkdami knygas, tėvai turėtų pasitarti su mažaisiais.

„Vaikai yra unikalūs, todėl apibendrintai pasakyti, ko knygose ieško šiuolaikiniai vaikai, neišeina. Kiekvienas ieško savo, to, kuo jis domisi“, – sako psichologė-psichoterapeutė.

K. Saja taip pat teigia, kad geros knygos vaikams ir jaunuoliams paslapties nežino. „Nedrįstu siūlyti jokio recepto kitiems, nes ir pats jo niekada neturėjau. Net buvau bemanąs, kad kiekviena mano knyga parašyta vis kitaip. Kiek tik įmanydamas stengiuos, kad rašoma knyga būtų įdomi man pačiam“, – sakė rašytojas.

Dažnai manoma, kad vaikams rašyti žymiai lengviau negu suaugusiems, tačiau K. Saja sako, kad viskas veikiau atvirkščiai. „Nors rašydamas paaugliams neslepiu, kad ir pats nepažįstu to painaus pasaulio, ir iki šiol tebesu šiek tiek vaikiškas, vaikams rašyti sunkiau. Galėčiau lyginti save su aktorium, kuriam tenka suvaidinti dar nesubrendusį jaunuolį. Sunkoka. Daug lengvesnis bendraamžio vaidmuo“.

Paklaustas, ar knygas vaikams kuria, norėdamas juos šviesti, ar tiesiog linksminti, rašytojas sako: „Turbūt visko po truputį. Ir stengiuos nežaloti skaitytojo sielos.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt