Pasak jo žmonos, Astos Zakatevičienės, abu jų vaikai pirmąjį spektaklį pamatė būdami maždaug metų – pusantrų. „Aš vaikystėje neturėjau galimybių eiti į teatrą – tėveliai nebuvo žmonės, kuriems patiktų tokie dalykai. Tad pirmą kartą tikrą spektaklį pamačiau tik pradėjusi lankyti mokyklą, vyresnėse klasėse. Todėl savo vaikus su spektakliais nutariau pažindinti nuo tada, kai tik įleis į teatrą“, – pasakojo moteris.
Pašnekovė prisiminė, kad tuomet, kai jos pirmagimiui buvo vieneri, Lietuvoje kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų vaidinimų beveik nebuvo: „Pasirinkti nelabai turėjome iš ko: tad pirmą kartą, regis, ėjome į didesniems – 2-3 metų – vaikams skirtą spektakliuką. Tačiau Kajus ten pasirodė puikiai: nors personalas dvejojo, ar mes su tokiu mažiumi neišeisime iš salės po kelių minučių, mes lėlių teatre sėkmingai išsėdėjome visą pasirodymo laiką“.
Auginant antrąją atžalą Zakatevičiams buvo lengviau – spektaklių vaikams ženkliai padaugėjo. „Dabar tikrai yra iš ko rinktis: buvome net kūdikiams skirtoje „Mozaikoje“. Todėl jau visus draugus baigiu įtikinti, kad savaitgalio tradicija – kartu su šeima eiti į teatrą – nuostabus dalykas“, – juokėsi A. Zakatevičienė.
Su vyru jie įsitikinę: spektakliai daug duoda mažyliams. „Visų pirma tinkamas spektaklis ugdo mažylio emocinį intelektą, padeda formuoti jo skonį, turi įtakos ir psichinei sveikatai. Mes dažnai sakome savo pažįstamiems, kurie tik ką sužinojo apie mūsų meilę teatrui, kad įsivaizduotų tipinį savo savaitgalį namuose: visi tikriausiai žiūrite TV? O ką ten rodo? Vietoje aktyvių filmukų, muštynių, smurto scenų „bajavykuose“, aš savo vaikams rodau pasakų stebuklą. Tikiu, kad dėl to jie auga geresniais žmonėmis“, – emocingai pasakojo M. Zakarevičius.
Pasak vyro, geriausias įrodymas, kad vaikams teatras naudingas – patirtų įspūdžių tąsa namuose: vaikai dažnai prisimena matytas istorijas, dainuoja girdėtas daineles, patys „žaidžia tas istorijas“, kuria savo spektaklius ir pan.
Atkreipkite dėmesį į auditoriją
Kad vaikai pamiltų teatrą, tėvams būtina atlikti „namų darbus“. Pirmiausia įsigilinti, kokio amžiaus auditorijai yra skirtas spektaklis.
„Mes vaikams rekomenduojame lankyti teatro spektaklius nuo 3-4 metų. Itin mažiems vaikams spektaklių žiūrėti iš vis nerekomenduojama, nebent tai yra specialus vaidinimas ,,mažyliams“. Šie spektakliai yra visiškai kitokie: jame veikia garsai, šviesos, objektai, nėra visiems įprasto siužeto“, – kalbėjo privataus lėlių teatro „Nykštukas“, Kaune veikiančio nuo 1974-ųjų, vadovas Darius Armanavičius.
Ne vieną kartą žiūrovų išauginęs teatralas mano, kad tempti vaikų į teatrą, jei spektakliais jie nesidomi, nereikėtų. „Geriau vaikui paaugus, pabandyti atsivesti į teatrą, ir po to žiūrėti, ar jam buvo įdomu, ar norės dar kartą apsilankyti teatre. Būna, kad vaikai pamilsta kokį vieną spektaklį ir nori būtinai pamatyti tik jį, o ne kitą. Todėl tėveliai (dažnai jie to nesupranta, sako, „jau šitą matėm“) turėtų ateiti dar ir dar kartą, pažiūrėti to paties, nes vaikui labai svarbu pasitikrinti, ar tikrai ir šį kartą viskas baigsis taip pat, ar veikėjai veiks taip pat ir, kai sulaukiamas finalas, mažasis žiūrovas patenkintas gali grįžti namo ramus“, – ilgamete darbo patirtimi dalijosi pašnekovas.
D.Armanavičius įsitikinęs, kad teatras daug duoda vaikams. Svarbiausia – per spektaklius ugdomas estetinis žiūrovo skonis (žinoma, jei spektaklis geras) ir moralinės nuostatos. Tačiau tikėtis, kad vaikai spektaklius supras lygiai taip pat, kaip suaugusieji, neverta. Kiekvienas vaikas iš spektaklio „pasiima“ tai, kas jam tuo metu įdomiausia.
„Kartais vaikai spektaklyje mato ne siužetą, jiems įdomiau, pavyzdžiui, kaip šviečia prožektoriai. Todėl paklausus, apie ką buvo, jie negali atsakyti, nes ,,studijavo“ visai kitus dalykus, apie kuriuos suaugusieji net nepagalvojo. Be to, nereikia pamiršti, kad teatras, kitaip nei kinas, yra gyvas, todėl žiūrovams būna labai malonu ten būti“, – sakė D. Armanavičius, pridūręs: „Vaikams svarbu patirti kuo daugiau įspūdžių, emocijų (estetinių taip pat). Idealu, jeigu šeima šalia, ir visu tuo galima pasidalinti su suaugusiais“. Dauguma vaikiškų spektaklių yra daugiasluoksniai, tad įdomūs visiems: vaikams rodomas vienas planas, suaugusieji „perskaito“ potekstes, kurių vaikai dar nepastebi.
Pirmai pažinčiai būtina pasiruošti
Kada keliauti į teatrą? „Šis klausimas labai jautrus, kiekvienai mamai tas laikas ir poreikis ateina skirtingai“, sako Mokyklėlės visai šeimai „Strazdanėlės“ vadovė, trijų vaikų mama, edukologė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Kūrybinio ciklo „Žaiskime pasaką“, jungiančio ankstyvojo amžiaus vaikams skirtus spektaklius, idėjos autorė ir režisierė. „Nėra vieno teisingo recepto. Pamėginti apsilankyti teatre visų pirma reiktų nuo tada, kai mama jau jaučiasi pasiruošusi, o vaikas ima aktyviau domėtis aplinka, dairytis ir stebėti pasaulį apie 6-8 mėnesį“, pabrėžia mama ir režisierė Sonata.
„Nuo kokio teatro pradėti?“, – paklausėme žinomos edukologės.
„Pirmam pažinimui ir vizitui į teatrą rinkitės trumpus spektaklius iki 35 min. trukmės, skirtus kūdikiams. Mažesniems vaikams labiau tinka spektakliai, kuriuose mažai arba visai nėra teksto, skamba daugiau muzikos, arba vaikai vaidina vaikams. Labai ilgai nelaukite, nes augant vaikui atsiranda įvairių baimių (tamsos, nepažįstamų žmonių). Nespėjęs pajusti tų baimių vaikas mažiau reaguos į šviesos pritemdymą prieš spektaklį, į plojimus ar neįprastą vyksmą scenoje“, atkreipia dėmesį Sonata.
Specialistė pabrėžia ir tai, kad pirmam vizitui būtina pasiruošti – „vaikas turėtų būti geros nuotaikos, nepavargęs, pavalgęs, pervystytas“. Jei prasidėjus spektakliui vaikas pradeda verkti, teks išeiti, nuraminti vaikelį ir pamėginti ateiti dar kartą. „Kas yra verkimas? Vaikas taip rodo, kad jam kažkas neaišku, galbūt neramu. Turite išeiti paaiškinti tai, nuraminti patvirtinti, kad viskas, kas vyksta aplink, yra normalu ir viskas bus gerai“, atkreipia dėmesį edukologė.
Jei kelis kart pabandžius vis tiek verkiama, nereikia versti ir kankinti vaikelio, teks padaryti kelių savaičių pertrauką ir pamėginti vėl, tačiau specialistė pabrėžia, jog jokiu būdu nereiktų nenuspręsti kad jam ne laikas. Niekas jums negarantuos to, kad jam atėjus po metų ar dviejų į teatrą, jis reaguos kitaip. „Paprastai didžiausia problema ir kliūtis – baimė ir neužtikrintumas, ir net ne vaikelio, o mamos ar tėčio. Nepasitikima ir nusprendžiama už vaiką: mano vaikas to negali, jis per mažas, jis to nemėgsta, pasistenkite tų baimių atsisakyti mažais, mažais žingsniukais, pradžioje namuose, o vėliau ir kitur, pataria edukologė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, ir priduria, – „įsiklausykite į save ir savo vaiko poreikius“.
Taigi renkantis spektaklį svarbiausia atkreipti dėmesį į spektaklio trukmę, rekomenduojamą žiūrovų amžių, be to pasiruošti spektakliui, apgalvoti: „ką darysiu jei vaikas verks?“ (gal pasiimti mėgstamą žaisliuką, gėrimo buteliuką) ir svarbiausia pasiruošti ir tam atvejui jei visgi pirmą kartą nepavyks, nenusiminti, nenuleisti rankų, bet bandyti dar kartą po nedidelės pertraukos. Juk teatras, kaip ir darželis, mokykla taip pat turi savo adaptacinį periodą ir tik nuo vaikelio ir mūsų priklauso koks jis bus ir kaip jį įveiksime.
