Šarpėjų charakteris iš tikrųjų stulbinantis: šie stiprūs šunys pripažįsta ir vienodai dievina visus šeimos narius, be to, jiems būdinga dar viena išskirtinė savybė: jie visiškai neįžeidūs. Netgi oficialiame veislės standarte egzistuoja punktas, kuriame kalbama apie tai, kad šarpėjus “turi iki gyvenimo galo būti dėkingas savo šeimininkui už tai, kad jį turi.” Na, o jeigu ši duotoji sąlyga neišsipildo, tai laikoma rimtu trūkumu.
Šarpėjų jaunikliai jaudinantys, bejėgiai ir neįprastai žaismingi. Bendrai tariant, jie tokie pat kaip ir visi vaikai.
Didysis šarpėjus
Savo gimtinėje šarpėjus jau seniai tapo gyva legenda. Yra manoma, kad šarpėjų istorija prasidėjo 1652 metais, kai Pietų Afrikos krantuose išlipo pirmieji atvykėliai iš Europos – išeiviai iš Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos. Juos lydėjo neįprastai ryškios išvaizdos ir tvirto kūno sudėjimo šunys. Tarp kitko, išvertus iš afrikiečių kalbos, šarpėjus reiškia “stiprus, didelis”.
Ištikimi šarpėjai saugojo savo šeimininkus nuo visų nelaimių, tykančių baltųjų žmonių nežinomoje žemėje. Tuo metu pavojų kėlė ne tik vietiniai, bet didžiausia grėsmė kilo iš laukinių žvėrių, tyliai besitrynusių aplink fermas. Dėl to ši veislė iš tikrųjų praėjo “natūralią atranką” – silpnieji paprasčiausiai neišgyventų tokiose laukinėse sąlygose.
Leopardo konkurentas
Pirmųjų atvykėlių laikais šarpėjai dažnai buvo naudojami plėšriųjų žvėrių medžioklei. Buvo sutinkami tokie šarpėjai, kurie po vieną galėdavo užmušti leopardą. Pavyzdžiui Namibijoje iki šių dienų pasakojama legenda apie didingą šunį, kuris pats vienas per savo gyvenimą nužudė keturis leopardus, o pats žuvo susirėmęs su penktuoju.
Daugelis kvapą užgniaužiančių istorijų liudija apie šarpėjų pasiaukojimą – kaip jie aukoja savo gyvybę vien tam, kad išgelbėtų savo šeimininką ar šeimos narį. Labai ypatingi santykiai susiklostė tarp šarpėjų ir vaikų.
Greičiausiai to priežastimi tapo pirmųjų atvykėlių gyvenimo būdas. Tuomet vaikai dažnai likdavo vieni fermose ir šunys priprato besąlygiškai jiems paklusti ir jais rūpintis. O jeigu mažiesiems šeimininkams pasibaigdavo maisto atsargos, šarpėjai išeidavo į medžioklę ir atnešdavo vaikams laimikį.
Nepaisant to, kad šiandien pavojų daug mažiau, afrikietiški šarpėjai yra tokie pat atsidavę savo šeimininkams, tokie pat drąsūs ir pasiaukojantys kaip ir prieš tris amžius. Dėl savo nuostabaus charakterio šarpėjai susilaukė milžiniško populiarumo visuose kontinentuose.
Juo visuomet galima pasitikėti
Šarpėjus – šuo šeimai, jis dievina vaikus, sutaria su visais namiškiais ir lengvai sugyvena su bet kokiais kitais naminiais gyvūnais. Vienas pažįstamas šarpėjus netgi leidžia savo geriausiam draugui – nykštukiniam taksui miegoti ant jo galvos. Be to, šarpėjai yra tvarkingi namuose, jie turi prigimtinių teigiamų savybių, dėl to niekuomet neloja “be reikalo”.
Šių šunų imunitetas tiesiog puikus, jie lengvai prisitaiko prie naujų sąlygų, gali gyventi tiek už miesto, tiek komunalinio buto sąlygomis. Šarpėjų šeimininkai vienbalsiai tvirtina, kad savo augintiniu gali visuomet pasitikėti visais šimtu procentų.
