Dar prie viso to prisideda tas suvokimas, kad visoje Visatoje esu niekas, kad mano išnykimas nieko nereikštų, tai mane dar labiau nervina. Kad ir kaip bandau mintis nukreipti į miegą, man sunkiai pavyksta... Man 14 metų ir labai noriu džiaugtis gyvenimu be to didelio mirties šešėlio.
Ką galiu pasakyti apie save? Su tėvais santykiai įtempti, bet būna minučių, kai tampame draugais.
Turiu du brolius, kurio vieno dažnai nekenčiu (aš vyriausia, jis jauniausias). Dažnai sugebu susimauti kompanijoje, ir dėl to galiu graužtis tol, kol nepamirštu (tokie graužimosi momentai užeina trumpi keliskart į dieną - tada ypač ima spazmuoti raumenis).
Esu pirmūnė. Draugų turiu, kitų psichologinių problemų neturiu. Vaikino neturėjau niekada. Neįtariu sau jokių ligų. Esu patenkinta savimi, išskyrus šią baimę. Tikiuosi Jūsų pagalbos.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP SUSIGYVENTI SU MIRTIMI
Klausi, kaip gelbėtis nuo mirties baimės. Manau, kad radikaliausias būdas nuo jos apsisaugoti - paneigti mirtį. Ir patikėti, kad gyvenimas po mirties nesibaigia, o tęsiasi kitokiame pavidale. Būtent tuo tiki keli milijardai mūsų planetos žmonių, tik kalba tie žmonės skirtingomis kalbomis ir vadina šį kitokį gyvenimą kitais vardais: Rojumi ir Pragaru; Dangumi ir Požemio karalyste; Dvasių pasauliu; Naujojo gimimo Ratu ir t.t. Kai tvirtai tuo tiki, gali ramiai miegoti, tik reiktų rūpintis, kad po mirties patektumei į geresnę vietą.
Kadangi tu jautiesi neramiai, tad panašu, kad tokio tikėjimo neišpažįsti. Vadinasi, tu patenki į kitokią būseną, kurios vardas yra „egzistencinė baimė“. Nuo žodžio „egzistencija“ arba „buvimas“.
O kodėl reikia bijoti būti? Tau atrodo, kad „būti“ yra paprasta ? Paprasta tik negyvam daiktui - kėdei ar akmeniui. O gyvos būtybės, ir dar turinčios sąmonę - aukštesnieji gyviai ir žmonės - anksčiau ar vėliau atranda, kad egzistuoja, kad yra. O jei yra - vadinasi, gali nebebūti. Ir šiaip, kaip tu ir rašai, suvokia, jog „visoje Visatoje yra niekas“, o „ mano išnykimas nieko nereikštų“. Ir ima bijoti.
Šiaip mirtis yra neatsiejama pasaulio dalis. Štai artėjant rudeniui nuo medžių ima kristi pirmi pageltę lapai. Jie žūsta, tačiau ar rodo jie kokias nors panikos žymes? Iki pat mirties nei gyvūnai, nei kitoks gyvas organizmas neatrodo labai susirūpinęs dėl mirties. Tarsi jie visi - nesuskaičiuojami bilijonai gyvių - žino kažkokią ramybės paslaptį. O ji paprasta - JIE SAVĘS NESUVOKIA.
Taip, nei augalai, nei gyvūnai nesuvokia savęs kaip atskirų individų. Jie jaučiasi didelės visumos dalimi: žiogas jaučiasi dalimi pievos, skruzdėlė - skruzdėlyno ir šiaudelių, paukščiai - dalimi dangaus ir didelio paukščių pulko. Gyviai to nepavadina žodžiais, bet tikriausiai jaučiasi taip: mes su visa gamta visi esame VIENA. Todėl ir ramu.
O štai mūsų rūšis jaučiasi kitaip. Iš pradžių mes buvome gentis. Po to susiskirstėme į šeimas ir rases. Mes sugalvojome sąvokas, atskiriančias vieną nuo kito: žiogą nuo pievos, skruzdėlę nuo šiaudų, paukščius nuo dangaus. Mes patikėjome, kad „savi“ ir „svetimi“ - ne tik kvaili žodžiai. Mes rimtais veidais glaudžiamės prie „saviškių“ ir atskiriame save nuo „svetimų“. Mes aptveriame valstybių ribas spygliuota viela. Mes atskiriame nusikaltėlius - „blogus“ - grotomis nuo kitų – „gerų“. Mūsų rūšis praranda vienovės jausmą ir ima jausti izoliacijos, baigtinumo, menkumo jausmą.
Taigi kartok sau tol, kol patikėsi: tavo baimė be tavęs pažįstama milijardams žmonių - tiems, kurie nepriklauso tikinčiai žmonių grupei, ir kartais netgi tiems, kurie priklauso tikintiems. Tai - neatsiejama nuo žmogiškojo buvimo baimė - mirties ir beprasmiškumo. Per ją pereina dauguma vaikų, tačiau augant kažkaip ją užmiršta arba ima tikėti pomirtiniu gyvenimu. O kai prisimena ar nebetiki - vėl grįžta į egzistencinę baimę. Patikėk: tokių, kurie visai mirties nebijotų, nėra. Taigi dabar tu tiesiog esi tarp tų ir su tais, kurie prisimena. Ir ką su tuo daryti?
Pagalvok labai ilgai, kad tu ne viena, kad kartu su tavimi šiuo konkrečiu momentu Žemėje alsuoja, juda ir bijo to paties didžiulis kelių milijardų žmonių organizmas. Šis organizmas nori kažkaip susitvarkyti su siaubingu mirties suvokimu. Ir atrado tik kelis būdus.
Vieni – jie vadina save gotais- dažo veidą baltai, paakius - juodai ir apsirengia juodais vampyriškais rūbais. Jie žaidžia, kad yra mirę. Jie flirtuoja su mirusiųjų pasauliu. Jie bando supanašėti su juo ir taip nustoti jo bijoti.
Kiti – jie vadina save ekstremalais - lipa į aukštus stačius kalnus, leidžiasi į didžiausią vandens gilumą, įlenda į karštą vulkanų vidų ir važinėja beprotišku greičiu. Jie bando sau ir kitiems parodyti, kad nebijo mirti, tam jie mokosi mėgautis rizika numirti.
Dar kiti – jie vadina save apsiskaičiusiais - nuolat domisi medicinos ir techniniais stebuklais. Jie skaito apie viską, kas žada medicininį nemirtingumą - ir apie kamieninių ląstelių injekcijas, ir paslaptingą vaistą resviratrolį, ir tiki tuo, kad visi organai bus sintetiški, o tavo klonas bus laikomas kažkur šaldytuve, ir sąmonę bus galima „perpumpuoti“ į kompiuterį, o po to įsirašyti į šį naują tavo kūną.
O štai jau minėta tikinčiųjų dalis- jie vadina save krikščionimis, musulmonais, judaistais, budistais, induistais, mistikais ir t.t. Jie žino, kad reikia dorai gyventi ir dažnai melstis – ir štai tau garantuota gera vieta po mirties.
Likusieji sugeba negalvoti apie mirtį, kol jų neužpuola naktiniai košmarai ar panikos priepuoliai. Tuomet jie vaikšto pas psichiatrus ir psichoterapeutus. Tam, kad užmirštų.
Ką daryti, jei neužsimiršta?
Naudokis tuo. Juk suvokę, kad mirsime, mes taip suvokiame daug kitų dalykų:
Kad reikia suspėti pažinti save, kitus žmones ir pasaulį;
Kad reikia suspėti padaryti daug gerų darbų;
Kad reikia suspėti pasakyti žmonėms, kuriuos myli, kad juos myli;
Kad reikia suspėti palikti mūsų planetą tinkamą gyventi mūsų vaikams.
Ir tas „reikia suspėti“- pats stipriausias variklis, skatinantis mus nebijoti gyventi iš tikrųjų, gyventi pilnai, t.y. tapti tuo, kuo mes buvome sumanyti – ŽMONĖMIS.
Prisimink tai. Ir būk drąsi žvelgdama į akis gyvenimui.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).